Ramybė, atsipalaidavimas, malonumas… ir lėta mirtis. Viskas įskaičiuota. I dalis.
Šį straipsnį skiriu Gintarui – ir visiems, kurie vis dar gyvena nikotino vergijoje.
„Kol mirtis mus išskirs“
Nikotinas – tylus žudikas, apsimetantis draugu. Tai ne šiaip įprotis ar silpnybė – tai chemiškai užmaskuotas diktatorius, kurio grandinės kausto nuo pirmo dūmo. Nikotinas nesukelia chaoso – jis tiesiog perima kontrolę.
Tai psichopatas su peiliu, kuris nesistengia pribaigti auką greitai..
Jis smeigia lėtai, stebi tave – šypsodamasis, be empatijos, be gailesčio.
Mirtis jam – ne tikslas. Priklausomybė – jo karalystė.
Tai legali vergovė, kurią palaimino valstybės. Milijonai moka už tai, kas juos lėtai žudo, nesusimąstydami, kad tai civilizuotas genocidas, nupoliruotas reklama ir kultūra.
Rūkaliai sako: „man patinka“, „man padeda“. Bet tai ne jų balsas. Tai nikotinas kalba per jų nervų sistemą. Jis įsišaknija mąstyme.
Kaip sakoma – „pirma cigaretė suteikia laisvę, paskutinė ją palaidoja“. Tik bėda ta, kad paskutinė ateina, kai būna per vėlu.
Narkotikas, kuris tapo norma
Tai nėra dar vienas tekstas apie rūkymo žalą.
Tai chirurginis pjūvis per visą nikotino sistemą – nuo jo cheminės kilmės iki šiuolaikinės reklamos vergovės.
Aptarsime, kas iš tikrųjų slypi cigaretėse, vape’uose, snuse, pagalvėlėse ir net „sveikesniuose“ pasirinkimuose.
Parodysime, kaip veikia nikotino priklausomybė – fiziškai, psichologiškai, kultūriškai.
Atskleisime melą, kurį rūkaliai sako sau ir kitiems ir pabandysime suprasti, kodėl tas melas atrodo toks įtikinamas.
Tai rašo žmogus, kuris pats 17 metų rūkė. Dar ilgiau buvau priklausomas nuo nikotino – įvairiomis formomis.
Todėl aš pažįstu tą pasaulį. Žinau, kaip mąsto rūkalius. Žinau, kaip jaučiasi metantis ir kodėl dažnai vėl grįžta.
Kodėl tabako kompanijoms paranku, kad jis mąstytų būtent taip, kodėl valstybės leidžia šią vergiją – tą suprantame visi – pinigai.
Ir kodėl pats žmogus, net būdamas auka, dažnai tampa savo priklausomybės gynėju.
Šis straipsnis – ne apie bausmę. Jis apie tiesą.
Apie narkotiką, kuris tapo norma. Ir apie žmones, kurie savo noru gyvena vergijoje.
Karas be kulkų
Tabakas – tai ne šiaip priklausomybė. Tai viena didžiausių masinių žudymo sistemų žmonijos istorijoje.
Per paskutinius 200 metų tabakas nusinešė daugiau gyvybių nei visi karai kartu sudėjus. Vien XX amžiuje dėl jo mirė maždaug 100 milijonų žmonių.
Per kiek laiko tabakas aukų skaičiumi sutriuškina Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus?
Maždaug per 11–13 metų tabakas nužudo tiek žmonių, kiek žuvo abiejuose pasauliniuose karuose kartu sudėjus.
Šaltiniai: Wikipedia – Pirmasis pasaulinis karas; Wikipedia – Antrasis pasaulinis karas.
Šiandien tabakas kasmet atsakingas už maždaug 8 milijonus mirčių – kas reiškia, jog kas keturias sekundes nuo jo miršta žmogus .
Įsivaizduokite: per žinias ką tik pranešė – iš dangaus nukrito „Boeing 747–400“, pilnas keleivių. Visi žuvo.
Po 27 minučių – dar vienas. Ir dar vienas.
Lėktuvai, kuriuose po 416 žmonių, krenta kas 27 minutes.
Bet iš tikrųjų – tokios žinios niekada nerodomos. Sirenos nekaukia.
Nes tai ne skandalas. Tai verslas, kuris moka mokesčius.
Šaltinis: Pasaulio sveikatos organizacija – Tabakas: faktai.
Žydintis tabakas (Nicotiana tabacum)
Tai augalas, kuris stebina savo išvaizda – platus, sodriai žalias, su subtiliais, šviesiais žiedais. Iš pirmo žvilgsnio – tiesiog dar viena gamtos ramybės dalelė.
Tačiau jo lapuose slypi viena iš pavojingiausių žmogaus sugalvotų priklausomybių – nikotinas.
Žudo ne šis žydintis augalas. Žudo žmonės.
Jie jį džiovina, perdirba, pakuoja, reklamuoja. Ir parduoda milijonams priklausomų visame pasaulyje žmonių.
Nuotraukos šaltinis: Pikist – Nicotiana tabacum (royalty-free)
Nikotinas: formulė, kilmė ir „dovana“ žmonijai
C₁₀H₁₄N₂ – taip atrodo nikotino cheminė formulė. Dvi azoto grupės, dešimt anglies atomų, keturiolika vandenilio. Maža molekulė – didelė nelaimė.
Tai alkaloidas – natūraliai augaluose randamas organinis junginys, pasižymintis stipriu poveikiu centrinės nervų sistemos receptoriams. Dauguma alkaloidų (kokainas, morfinas, atropinas) veikia žmogaus organizmą tarsi ginklas – paralyžiuoja, stimuliuoja, sukelia priklausomybę. Nikotinas – vienas iš jų.
Cheminėje diagramoje – tai tik struktūra. Realybėje – milijonai gyvybių, iškeistų į dūmų debesį.
Biologinė funkcija – kodėl augalas gamina nikotiną?
Tabako augalas (Nicotiana tabacum) nikotiną sintetina kaip natūralų pesticidą – tai jo apsaugos mechanizmas.
Ši medžiaga gamina apsaugą nuo vabzdžių, graužikų ir mikroorganizmų, tačiau iš esmės – tai nuodas. Didelė dozė nužudo greitai. Maža – lėtai. Bet tai vis tiek tas pats nuodas.
Prieš atsirandant dirbtiniams chemikalams, žmonės naudodavo tabako nuovirus augalų apsaugai nuo kenkėjų – tai buvo natūralus insekticidas.
Šiandien kai kurie ūkininkai vis dar naudoja nikotino sulfatus ar nikotino pagrindu sukurtus purškalus. Jų poveikis vabzdžiams – žaibiškas ir mirtinas. Nikotinas sutrikdo nervinių impulsų perdavimą, paralyžiuoja raumenis, kvėpavimo sistemą ir galiausiai – nužudo.
Kaip nikotinas pateko į civilizuotą pasaulį?
XVI amžiuje, vykstant Amerikos kolonizacijai, ispanai ir portugalai pirmieji pamatė tabaką, kurį vietiniai gyventojai vartojo per ritualus, gydymo ceremonijas, religines apeigas. Tai nebuvo kasdienis įprotis – tai buvo dvasingas, retas, prasmingas veiksmas. Tabakas buvo šventas. Jis buvo skirtas ne pabėgimui nuo streso, o ryšiui su gamta, bendruomene, protėviais.
Svarbu suvokti: vietiniai niekada nerūkė taip, kaip rūkoma šiandien. Jie nerūkė kiekvieną dieną. Nepirko pakelių. Nebuvo priklausomi. Jie nežinojo, kas yra nikotino sukelta vergovė.
Tikras lūžis įvyko tada, kai prancūzų diplomatas ir mokslininkas Jean Nicot, tuo metu ėjęs Prancūzijos ambasadoriaus pareigas Portugalijoje, susidomėjo tabaku kaip gydomąja medžiaga. Apie jo savybes Jean Nicot sužinojo iš portugalų humanisto Damião de Góis – išsilavinusio žmogaus, kuris, kaip ir daugelis to meto „žmonijos ateities šviesulių“, šventą apeigų augalą pristatė kaip medicininį stebuklą. Humanizmo vardu jis padėjo įteisinti tai, kas šiandien prilygtų legaliai priklausomybei. Taip vienas iš didžiųjų proto amžiaus balsų prisidėjo ne prie proto, o prie nuodų. Pirmą kartą tabako tepalą Jean Nicot išbandė ant ligonio, turėjusio naviką – žmogus, pasak liudijimų, pasveiko. Tai dar labiau sustiprino Nicot įsitikinimą, kad tabakas – tai vaistas nuo migrenos, podagros, net vėžio.
1560 m. jis išsiuntė tabako sėklas į Prancūziją, kartu su laišku, kuriame aiškino augalo gydomąsias savybes. Karalienei Kotrynai Mediči pateikė instrukciją, kaip iš lapų gaminti galvos skausmui skirtus miltelius – juos reikėjo uostyti. Šis „gydymo“ būdas netrukus tapo madingas dvaruose.
Jo garbei net pavadinta visa gentis – Nicotiana. Jo vardu iki šiol vadinamas cheminis junginys, prikaustantis milijonus žmogaus nervų receptorių.
Kaip visada – šventas augalas virto preke, o prekė – priklausomybe.
Kam galime būti „dėkingi“? Civilizuotų plėšikų apetitui, kapitalizmui, Jean Nicot entuziazmui ir, žinoma, portugalų humanistui Damião de Góis – žmogui, kuris iš šventų dūmų ištraukė pirmąjį „medicinos kvapą“. Paradoksas: humanizmo vardu – įteisinti nuodai.
Nikotinas – tai nuodas, kurį pateikė kaip vaistą sielai ir kūnui.
Dabar jis valdo ne protėvių ritualus, o milijonų kasdienybę.
Šaltinis: Encyclopaedia Britannica – Jean Nicot
Pramoniniu būdu auginamas tabakas (Nicotiana tabacum).
Nuotraukoje matyti tabako plantacija, kurioje augalai specialiai prižiūrimi komerciniam naudojimui – cigaretėms, kramtomajam tabakui ar snus gamybai. Žiedai dažnai nukerpami dar prieš žydėjimą, kad augalo energija būtų nukreipta į lapų augimą – būtent lapuose kaupiasi pagrindinė veiklioji medžiaga – nikotinas.
Šaltinis: Pikist – Nicotiana tabacum (royalty-free)
VARTOJIMO FORMOS: KAIP NIKOTINAS PATENKA Į KŪNĄ
1. Cigaretės – klasika, tabakas ir deginimas
Rūkymas tokia forma, kokią žinome šiandien, – tai ne tradicija, o pramoninis išradimas. Pradžioje – cigarai, pypkės, rankomis sukamos cigaretės. Bet tikroji „nikotino revoliucija“ įvyko XIX a. pabaigoje, kai buvo išrastas pirmasis cigarečių gaminimo automatas. Tuomet cigaretė virto greitu, pigiu ir masiniu būdu tiekti nikotiną.
Kodėl rūkymas tapo populiariausiu vartojimo būdu? Viena iš priežasčių – greitis. Įkvėptas per plaučius, nikotinas smegenis pasiekia vos per 7–10 sekundžių ir iškart aktyvuoja malonumo centrus. Nikotino molekulė apsimeta natūraliu neurotransmiteriu – acetilcholinu ir įjungia dopamino išsiskyrimą. Kitaip tariant, tai ne tiesiog įprotis – tai biologinis nulaužimas. Pramonė išnaudojo šitą mechanizmą idealiai: kuo greičiau suveikia, tuo greičiau formuojasi priklausomybė. Dūmai virto efektyviausia priklausomybės forma – tiesioginiu švirkštu į smegenis per plaučius.
Šaltinis: „Tabako priklausomybė“, Indian Journal of Psychiatry, 2011, PMC3025154.
XX a. cigarečių populiarumą dar labiau sustiprino propaganda: kareiviams dalijamos cigaretės, agresyvi reklama, Holivudas ne šiaip vaizdavo rūkymą – jis jį romantizavo ir pardavinėjo kaip gyvenimo stilių. Tabako pramonė nesuko galvos dėl reklamos – ji nusipirko visą kino industriją. Rūkymas virto „vyriškumo“, „seksualumo“ ir „laisvės“ simboliu, nors realybėje tai buvo ir yra kancerogeninis nuodas, cheminių priedų ir dervų mišinys.
Šaltinis: Stanfordo ir Kalifornijos universitetų tyrimas: „Didžioji tabako pramonė Holivude, 1927–1951 m.“ (Big Tobacco in Hollywood, 1927–1951), publikuota žurnale Tobacco Control.
Pramoninės cigaretės – toli gražu ne „grynas tabakas“. Tai chemiškai optimizuotas produktas; traukiant jis greitai dega, o padėjus – dar trumpai rusena net neįtraukiant. Visa konstrukcija sukurta tam, kad žmogus suvartotų kuo daugiau: greičiau, dažniau, giliau. Ne dėl skonio. Dėl priklausomybės.
Naujesnė forma – „heat-not-burn“ įrenginiai (pvz., IQOS), pasirodę apie 2014–2016 m. Čia tabakas ne deginamas, o tik kaitinamas. Kvapas silpnesnis, mažiau įsigeria į aplinką, o išskiriamo aerozolio kiekis mažesnis nei įprastų cigarečių. Dėl to kai kuriems susidaro įspūdis, kad tai „sveikiau“. Tačiau tai vis dar tas pats nikotinas. Priklausomybė – tokia pati, rizikos – neišnykusios, o „sveikumo“ jausmas dažnai tėra saviapgaulė. Tai ne alternatyva, o dar viena iliuzija priklausomybės rinkoje – su filtruotu įvaizdžiu ir korporacine šypsena.
Šaltinis: JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centras (CDC), „Kas yra kaitinamo tabako gaminiai?“ cdc.gov
Rūkymas nėra tiesiog blogas įprotis. Tai kruopščiai sukonstruotas priklausomybės mechanizmas. Ugnis, dūmai ir pinigai – tai šios industrijos ašis. O jos pasekmės – šimtai milijonų gyvybių.
Atsiprašymų? Nebuvo. Ir nebus. Kam atsiprašyti, kai gali sumokėti? Kai valstybės pačios ima dalį nuo kiekvieno įtraukto dūmo – belieka skaičiuoti ne aukas, o pajamas.
Nuotrauka kairėje: Šioje karo metų reklamoje – besišypsanti moteris, nešanti kalną Chesterfield cigarečių, lyg tai būtų šiltos kojinės ar meilės laiškai. Fone – JAV karinių tarnybų kepurės. Nes niekas geriau nepalaiko fronto nei priklausomybę keliantis nuodas.
Šūkis: „Vienas visiems“, o apačioje – „tikrai patenkina“.
Vienas visiems – gal vėžys visiems? O gal širdies smūgis – priklausomai nuo to, kas greičiau. „Tikrai patenkina“ – be abejo, tabako pramonę, kai dūmas keliauja į plaučius, o pinigai – į sąskaitas.
Tai pavyzdys, kaip tuo metu buvo vaizduojamos cigaretės – kaip meilės, pareigos ir patriotizmo simbolis. Tuo metu dar niekas nenutuokė arba tiesiog niekam nerūpėjo, kad dūmuose slypi daugiau nei „pasitenkinimas“. Verslas klestėjo, kareiviai rūkė, o tabako pramonė šypsojosi plačiau nei moteris paveikslėlyje.
Šaltinis: archive.org.
Nuotrauka dešinėje: „Kalėdų Senelis rekomenduoja Chesterfield“ – nes niekas taip neskleidžia šventinės dvasios kaip pučiami dūmai į vaikų veidus.
Pamirkytas derva, pasaldintas melu – tikra dovana nuo plaučių vėžio fėjos.
Švelnus šokas, kai supranti, kiek toli gali nueiti tabako industrija – pasitelkdama net Kalėdų senelį.
Šaltinis: archive.org – Chesterfield Cigarettes 1944D.
2. Elektroninės cigaretės (vape) – „sveikesnė alternatyva“ ar rinkodaros iliuzija?
Elektroninės cigaretės – „sveikesnė alternatyva“ ar rinkodaros triukas debesų gaudytojams? Įvedame „vape“ į „Google“ ir pasijuntame tarsi patekę į elektroninės – kosminės žvejybos parduotuvę. Ritės, Clearomizeriai, rezervuarai, ankštys „maksimali 220W galia“, „kosminio skonio debesys“ – visa tai skamba kaip kibernetinis kultas, bet iš tiesų – tai paprastas nikotino tiekimo aparatas, įvilktas į žodžių burbulus ir RGB švieseles.
Pavyzdžiui, vienas iš siūlomų įrenginių savo aprašyme deklaruoja:
„Skirta didelio našumo garinimui, turtingam skoniui ir milžiniškam debesų susidarymui.“
„Suderinamas su GTi tinklinėmis ritėmis.“
„Suteikia išskirtinę garinimo patirtį tiek debesų gaudytojams, tiek skonio entuziastams.“
(Šaltinis: vawoo.com)
Visa ši kalba skamba kaip naujo tikėjimo manifestas. Viskas apie „debesis“, „našumą“, „skonį“ – tik ne apie tai, kad tai dar viena priklausomybės forma. Nes niekam neįdomu. Kol švyti ir kvepia braškiniais guminukais – viskas gerai.
Vape industrija pasiekė naują lygį – čia jau nebe priklausomybė, o lifestyle aksesuaras. LED’inis, „optimizuotas“, „stilingas“ – bet juk vis tiek trauki į save nikotiną – kasdien, tyliai. Legalu ir jėga. Niekas net nebando sakyti, kad tai „sveika“. Tiesiog „sveikiau už cigaretes“. Lyg tai būtų pasiteisinimas. Vėžys su braškių skoniu yra geresnis už vėžį be skonio.
O kam priklauso visa ši dūmų pasaka? Spoileris – ne veganų klubui. „Juul“ ilgą laiką buvo glaudžiai susijusi su „Altria“ – JAV tabako gigantu, valdžiusiu 35 % „Juul“ akcijų. Tai ta pati grupė, kuri pasauliui padovanojo „Marlboro“ ir ilgus metus buvo tarp tų, kurie nuosekliai menkino rūkymo žalą. Revoliucija – verslo šaka. Tabakas 2.0.
Ačiū tau, tabako pramone, kad išleidote mažiau kenksmingą alternatyvą! Nežinia, ką be jūsų žmonija būtų dariusi… Gal tiesiog bandžiusi mesti rūkyti? Bet kam mesti, jei galima tik pakeisti skonį. Iš dervų – į debesėlius. Iš žiebtuvėlio – į USB Type-C. Iš priklausomybės – į pažangesnę priklausomybę. Sveikatos nėra, bet užtat „garų patirtis“ išskirtinė. Skamba kaip sapnas, kol kas nors nepažadina su vėžio diagnoze.
Vape rinkoje dažnai kartojama, kad galima naudoti „be nikotino“, „tik skonį“, „tik debesėlį“. Skamba nekaltai – tarsi garintum vitaminus. Bet net be nikotino – kvėpuoji kaitintais tirpikliais, kvapikliais ir sintetinėm cheminėm medžiagom, kurios neretai skyla į toksinus. Gauni saldų skonį, šiek tiek garų – ir labai realią galimybę pažeisti kvėpavimo takus. Viskas legalu. Viskas gražu.
O priklausomybė? Ji prasideda ne nuo nikotino. Ji prasideda nuo veiksmo – traukimo, pūtimo. Ritualo. Laikymo rankoje. Tai elgesio modelis, kurį smegenys užfiksuoja kaip normą. O kai į šitą ritualą vėliau įkišamas nikotinas – jis ne sukelia šoką, o tiesiog įlenda į jau paruoštą vietą.
Todėl pagrindinė vape auditorija – ne seni rūkaliai. Juos sunku apgauti LED švieselėm. Tikslas – jauni, nepatyrę, dar „nesugadinti“ vartotojai. Jiems tai – spalvota, kvapni, vaisinė naujovė. Tarsi „iPhone nikotinui“. Pirmas pūtimas – „tik be nikotino“, antras – „su šiek tiek skonio“, trečias – „stipresnis hit’as“, o tada jau važiuojam.
Priklausomybė moka laukti. Ji nesikandžioja pradžioje – kad nesipriešintum. Bet kai smegenys jau priprato prie judesio, tada prasideda tikroji programa. Ir kasdien po šimtą kartų iškvepi garus – nesvarbu, kiek ten nikotino. Smegenims jau viskas aišku. Tai ritualas. O kiekvienas ritualas – durys. Ir šios – atsidaro į priklausomybę.
Šaltinis: Reuters tyrimas – Juul ir e-cigarette pramonė, 2019.
Vėžys su braškių skoniu.
Debesų gaudytojai – moderni nikotino karta. Su RGB, USB, be gėdos. Trauki, pūti, skęsti garuose – smegenys įrašo, kūnas prisimena. Priklausomybė su skonio pasirinkimu.
Šaltinis: Pexels – Nathan Salt / Vape nuotrauka.
3. Snusas ir nikotino pagalvėlės – švaresnė, „modernesnė“ forma.
Snusas – tai drėgnas, fermentuotas tabakas, dažniausiai dedamas po viršutine lūpa. Nikotino pagalvėlės – naujesnė, „sterilesnė“ forma: be tabako, bet su tuo pačiu tikslu – tiekti nikotiną per burnos gleivinę. Skirtumas tik išorėje. Abu produktai leidžia nikotinui tyliai, bet efektyviai skverbtis tiesiai į kraują – be dūmų, be ugnies, be kvapo. Tik dar vienas būdas tyliai prisiekti lojalumą priklausomybei – be ceremonijų, bet visam laikui.
Šie produktai labiausiai paplitę Švedijoje, Norvegijoje, Islandijoje, kur snuso vartojimas yra dalis kultūrinės rūkymo alternatyvos. Nikotino pagalvėlės sparčiai populiarėja ir kitose Europos šalyse – ypač tarp žmonių, sportuojančių ar dirbančių srityse, kur negalima rūkyti.
Šaltinis: „Snuso vartojimas Anglijos profesionaliajame futbole“ – PFA ir Lafboro universitetas, 2024.
Snus ir nikotino pagalvėlių industrija sparčiai vejasi vape sektorių ne tik pagal vartotojų skaičių, bet ir pagal prekių ženklų, skonių bei formų įvairovę. Šiandien gali rinktis tarp mėtos, arbūzo, šaltos kavos ar net uogų mišinio – tai nebe nikotinas, o gyvenimo stilius. Tik vietoj garų – sterilus maišelis po lūpa. O vietoj cigaretės – šiuolaikinė priklausomybė su skonio priedais.
Vartotojai dažnai tiki, kad tai „sveikesnė“ alternatyva – tačiau priklausomybės modelis išlieka identiškas.
Burnoje – tik pagalvėlė. Galvoje – tas pats išplautas mąstymas.
Prekės ženklas: POISON tai nėra tikras produktas ar prekės ženklas
Ieškai gražios pakuotės savo priklausomybei? Šios spalvotos pagalvėlės laisvai parduodamos internete ES parduotuvėse. Jokio užrašo nuodai – tik spalvos, skoniai ir iliuzija, kad tai nekaltas įprotis.
Nuotrauka sukurta šviečiamaisiais tikslais.
4. Kramtomas tabakas – palikimas ar dar vienas sukčių triukas?
Kramtomas tabakas – tai senas, bet vis dar egzistuojantis nikotino pateikimo būdas: susmulkinta, fermentuota tabako masė, kišama į burną, kramtoma, o paskui spjaudoma. Nikotinas ir visa chemijos paletė tiesiai per gleivinę patenka į kraują. Nereikia nei dūmų, nei liepsnos – tik burna, tabakas ir šleikštulys. Skamba kaip reliktas iš kolonijinių laikų, bet šis brutaliai primityvus įprotis vis dar populiarus kai kuriose pasaulio dalyse – ypač JAV pietuose, Indijoje, Pakistane, Bangladeše. Europoje – beveik nematomas, ir gerai. Čia ne „natūrali“ alternatyva, o žiaurus ritualas, kuris baigiasi dantų praradimu, gleivinės pažeidimais ir tiesia stotele pas onkologus. Tai ne senovė – tai tiesiog atgrasiai šlykštu.
Šaltinis: Wikipedia – Chewing tobacco
5. Uostomas tabakas ir šamaniška Rapė – kai nikotinas bando pasislėpti po tradicija
Uostomas tabakas – tai senoji, šiek tiek pamiršta, bet vis dar egzistuojanti nikotino forma. Dažniausiai smulkinta, šiek tiek drėgna tabako masė, įkvepiama per nosį. Europos, pavyzdžiui Vokietijos degalinėse, galima rasti mažų plastmasinių dėžučių su mentoliniu tabaku – tarsi nekenksmingas suvenyras iš praeities. Įtraukei – truputis dirginimo, truputis skonio, ir viskas.
O tada – kita kategorija, brutalesnė, ceremoninė rapė. Šamaniškas tabakas iš Amazonės regiono – milteliai, kurie ne šiaip įkvepiami, o tau įpučiami į nosį su specialiu bambukiniu vamzdeliu – tapa arba kuripe. Tradiciškai tai – dvasinės praktikos dalis, naudojama gydymui, susikaupimui, ryšiui su gamta. Bet kas atsitinka, kai to griebiasi vakariečiai? Prasideda cirkas.
Pas local „TikTok“ ar panašaus plauko šarlatanus, atsiprašau, „šamanus“ – Rapė tampa stebuklingu eliksyru nuo visų bėdų: nuo nerimo iki ego būsenos suvaldymo. Nereikia nei kelionės į Amazonę, nei tikros ceremonijos – užtenka kilimo, nosies pūtiklio ir „šventos“ muzikos iš YouTube. Tie, kurie čia atėjo „mesti rūkyti“ ar „išsilaisvinti nuo priklausomybių“, grįžta be cigarečių, bet su nauju buteliuku kišenėje. Ir nauju įpročiu. Kiekvienas pūtimas tampa „ceremonija“, kiekvienas nikotino smūgis – „prabudimo patirtimi“. Žinoma, kai kuriems tai – tikrai prasmingas kelias. Bet daugeliui? Tiesiog pakeista priklausomybė su dvasingumo etikete.
Net Lietuvoje šis „šventas“ tabakas jau tapo festivalių atributu. Užtenka užmesti akį į renginių programas – Rapė ceremonijos už pinigus, su kilimėliais, gongais ir „gydymo vedliais“. Kaina – nuo 40 eurų, o užsiregistruoti gali per PayPal. Dvasinis apsivalymas vos kelių mygtukų paspaudimų . Priklausomybė? Ne, čia „transformacija“. Aišku.
Ir kai Rapė tampa kasdieniu „apsivalymo“ ritualu, įpročiu pabudus, pietums ar prieš miegą, nejučia iš garso „PUFF“ pereinama prie „PFFF… dar viena saviapgaulė“. Ironiška – kai kurie iš šių žmonių tvirtina, kad mesti rūkyti jiems padėjo šventa ceremonija „terapija“ . Deja, nikotinas vis tiek liko – tik kitoje formoje.
Yra tokių, kurie šį produktą siūlo „nuoširdžiai“ – tiek „ne dėl pinigų, o dėl dvasingumo“, tiek už labai konkrečią kainą. Net Lietuvoje tai daro ir niekam nežinomi veikėjai, ir vieši veidai. Kartais be nikotino, kartais be poveikio, bet visada su pretenzija į „pagalbą“ ar „gydymą“. O jei norisi pačiam – įvairiose Europos parduotuvėse nesunkiai rasi dešimtis rūšių: su cinamonu, mėtom, eukaliptu, kakava ar net „širdies čakrai“. Aromatų daugiau nei kvepalų parduotuvėje. Tik vietoj flakono – buteliukas su dvasiniu pažadu.
Skirtumas tarp Rapė ir uostomo tabako – milžiniškas. Vienas yra lengvas narkotikų aromatas, kitas – brutali neurocheminė ataka į nosį. Bet abiem atvejais – tai vis dar nikotinas. Tik vienas apsimeta oldschool elegancija, o kitas – dvasiniu įrankiu. Nors abu veda ten pat – į nikotino priklausomybę.
Tai patvirtina ir 2016 m. tyrimas, publikuotas žurnale Tobacco Control – dauguma Rapė produktų turi ne tik didelį nikotino kiekį, bet ir pavojingų kancerogeninių junginių.
Šaltinis: Tobacco Control, 2016.
Rapė – subtilus nikotino priklausomybės „dvasingumas“, sudėtas į indelius su meile ir ritualu.
Nuotrauka sukurta dirbtinai šviečiamaisiais tikslais.
6. Nikotino purškalai, pleistrai ir pan. – kai priklausomybė užsideda gydytojo chalatą
Šios „pagalbos“ formos dažniausiai pristatomos kaip šviesos spindulys tunelio gale visiems, norintiems mesti rūkyti. Purškalai, pleistrai, kramtomosios gumos – tai, suprask, medicininės priemonės. Oficialios ir rekomenduojamos. Net kompensuojamos kai kur. Bet pabandyk į tai pažiūrėti kiek kitu kampu – tai vis dar tas pats nikotinas. Tik dabar – sterilizuotas, be dūmų, be gėdos.
Užtenka pasakyti „tai padeda mesti“, ir priklausomybės formulė iš narkotiko tampa gydymu. Žavinga. Receptoriai smegenyse nesupranta skirtumo – jie vis tiek gauna dozę. Gal ne cigaretės formoje, bet organizmas ir toliau gyvena nikotino ritmu – kas valandą, kas dvi, pleistru ar purškalu. Priklausomi tapo sveikai priklausomi.
Bet štai kur prasideda tikroji ironija – dalį šių produktų gamino visai ne kokie „gelbėtojai“, o farmacinės kompanijos, kurios turėjo finansinių ryšių su tabako pramone. Ir kai tabako gigantai pamatė, kad jų buvę klientai bando mesti – jie nesupanikavo. Jie tiesiog persirengė gydytojais. Pradėjo spausti tuos gamintojus, kurie kūrė nikotino pleistrus ar kramtomąją gumą – kad šie neskleistų per garsios tabako „antireklamos“ žinutės. Spaudimas ėjo per tiekimo grandines, pinigus, grasinimus nutraukti bendradarbiavimą.
Kaip parduoti narkotiką narkomanui, kuris nori mesti? Labai paprasta: sukurk produktą, kurį gydytojas rekomenduos savo pacientui. Ir dar vadink tai „efektyviu gydymu“. Bravo, tabako industrija, farmacijos didvyriai – jūsų fantazija išties begalinė. Veidmainystė ir manipuliacija – kaip iš kokaino kartelio vadovėlio. Skirtumas tik toks, kad šitie dėvi baltus chalatus ir šypsosi per spaudos konferencijas. O melas, apgaulė ir sukčiavimas – jų talentai.
Šaltinis: UCSF tyrimas, publikuotas žurnale JAMA (2002) – Tabako bendrovės naudojo finansinius ryšius, kad susilpnintų priemonių mesti rūkyti rinką.
7. Kai rūkymas tampa joga: Biohakerių evangelija
Yra dar viena keista vartojimo forma, kurią būtina paminėti. Tai ne cigaretė, ne vape, net ne nikotinas – bet vis tiek įtraukiama kaip „sveika alternatyva“. Tai – natūralūs inhaliatoriai, kurie iš esmės siūlo… kvėpuoti oru. Tiksli ritualo imitacija, be medžiagos, bet su sąskaita.
Jūsų vaikai nerūko ir norėtumėte, kad nepradėtų? Na, yra saugus pasirinkimas – Suck™. O jei jau rūko – ne problema. Nes Suck™ – be nikotino, be garų, be dūmų, be baterijų, be kalorijų, be realaus poveikio. Bet pakankamai brangus, kad atrodytų kaip pažanga. Kaip tik tai, ko reikia, kad rūkytum nerūkydamas.
Pasak gamintojų, Suck™:
– Mažina nerimą, nes rankos turi ką veikti. Tiesiogine prasme. Įrenginyje įmontuotas „fidget spinneris“, kad ir kas tai būtų. Galima tai pasukioti, kai norisi paguodos.
– Turi natūralų kvapą – nes levandos kapsulė, matyt, kažkaip „pakeičia įprotį“. Arba bent jau kvėpavimą paverčia įvykiu vertu 3 eurų.
– Reguliuojama trauka – nes juk traukti orą reikia pagal poreikį. Ne kiekvienas žmogus vienodai priklausomas orui. Ši funkcija būtina – juk reikia pajusti kontrolę.
– Ergonomiškas dizainas – titano antgalis, ąžuolo korpusas. Tik trūksta gintaro akies, runų simbolių ir viskas – tu jau „mindful“.
Ir, žinoma, reklamoje būtinai dalyvauja niekam nežinomas ekspertas, gydytojas. Su balta apranga, ilgais plaukais, kaip iš ShamanHealth™ Youtube kanalo – rimtu veidu aiškinantis, kaip Suck™ palaiko „kvėpavimo balansą“ ir „padeda atsisakyti žalingų įpročių“
Jis priduria: „Kaip gydytojas, negaliu teigti, kad kažkas veiks visiems, bet mačiau neįtikėtinų pokyčių.“ Tarsi tai būtų mokslinis vertinimas. Tarsi šis vamzdelis būtų terapinė priemonė. Tarsi „kvėpuok oru su kapsule“ – būtų gydymo metodas. Tarsi kvapas galėtų atstoti sprendimą.
Bet esmė ta, kad žmogaus išmonei ribų nėra. Štai kaip reikia pardavinėti orą – paimk vamzdelį, pritvirtink medžio šakelę, pripurkšk gaiviklio į kapsulę, pavadink tai „ritualu“, parodyk jį Instagram’e šalia dubens su smilkalais – ir turi produktą už 34,99 €. Jei nori papildomo kvapo – dar 8 € už „dienos dozę“. Ir jei kas paklaus, sakai ne kad kvėpuoji oru – bet kad pakeitei žalingą įprotį sveiku. Nes dabar tu nebe priklausomas – tu biohakeris.
Nors iš esmės, jeigu pripiltume tualeto gaiviklio ir per šiaudelį bandytume įtraukti – efektas būtų tas pats. Judesys identiškas, kvapas stipresnis, kapsulių nereikėtų. Bet taip nebūtų ritualo. O be ritualo žmogus nebesijaučia sveikai priklausomas. Nes esmė – ne atsikratyti įpročio, o pakeisti jį kuo brangesne forma.
Tai – emocinė medžio, metalo versija. Tai – priklausomybės imitacija su sveikumo etikete. Tai – ne cigaretė, ne vape, ne aromaterapija. Tai – Suck™. Kuris pažada ne nikotiną, o patirtį. Įtrauki, iškvepi, laikai rankoje, „jauti kvapą“. Tik dabar tai vadinama pažanga. Tu nebe rūkai – tu kvėpuoji oru ir vadini tai gydymu. Tu – sąmoningas ir pažangus. Tu – klientas.
Nors iš esmės tą patį efektą siūlė plastmasinis vamzdelis su lempute, kurį prieš dešimtmetį galėjai nusipirkti turguje. Tik ten traukei orą be jokios kapsulės, be ritualo, be pretenzijų. Dabar pridėjom medį, metalą ir kvapą – ir štai, pažanga. Už 34,99 €.
Ši analizė paremta informacija iš oficialios blow.lt svetainės ir viešai skelbiamos reklaminės medžiagos.
Suck™ nėra tikras prekių ženklas.
Tai – absurdiška lazdelė, sukurta traukti orą. Jokio nikotino, jokio dūmo – tik tu ir tavo poreikis imituoti rūkymą. Modernus ritualas tiems, kurie nori mesti… bet ne visai.
Nuotrauka sukurta šviečiamaisiais tikslais.
„Pasirinkimas be pasirinkimo“
Mes – žmonės. Protingos, mąstančios būtybės, tiesa? Suprantam, kas mums kenkia, kas naudinga. Tai kodėl, kai kalba pasisuka apie sveikatą, tiek daug žmonių pasirenka save nuodyti?
Nemanau, kad narkotikus galima vartoti saikingai, oriai, garbingai ar „naudingai“. Bet vis tiek, milijonai renkasi rūkyti. Tik… ar tai tikrai tai jų pasirinkimas?
Aš priklausau tai tarpinei kartai – užaugusiai tarp kiemo, kur žaisdavom tikras slėpynes nuo ryto iki vakaro, ir pasaulio, kuriame pradėjo dominuoti ekranai, reklama ir dirbtinė „laisvė“. X ir Y kartų sandūra – dar analoginiai vaikai, bet jau skaitmeninės vergijos paruošiamasis etapas.
Buvau vaikas. Kaip ir daugelis. Eidavau į mokyklą, žiūrėjau filmukus – „Nu, pagadi!“, „Popajus“… Visi jie linksmi, kvaili, spalvingi. Ir visi rūkė. Vilkas iš „Nu, pagadi!“ traukė – pūtė dūmus kaip fabrikas, Popajus be špinatų dar ir pypkę rūkydavo, o Tomui ir Džeriui cigaretė burnoj irgi epizodiškai pasirodydavo. Kartu žiūrėdavau reklamą. Ir viena jų įstrigo visam gyvenimui: Marlboro.
Nuostabūs žmonės. Jodinėjo arkliais, juokėsi, dirbo, ilsėjosi. Ir rūkė. Atrodė stiprūs. Laisvi. Laimingi. Lyg laisvės kvapas būtų supakuotas į cigarečių pakelį. Ir niekas nesakė, kad tai nuodas.
Vėliau reklamą uždraudė, kai jau buvo per vėlu milijonams. Sužinojome, kad tabako pramonė melavo. Kad rūkyti nesveika. Kad tai sukelia vėžį. Bet filmai? Serialai? Ten niekas nieko neuždraudė.
Dieve, kokie tie filmai! Herojai rūkė gelbėdami pasaulį. Dantyse – cigaretė. Lyg tai būtų išminties, ramybės ir galios simbolis. Visi kieti – visi rūkė. Ir aš norėjau būti toks kaip jie.
Tėvas, senelis – abu kartojo: tik nepradėk rūkyti. O patys rūkė. Iki paskutinės dienos. Ir, aišku, mokykloje buvo „vyresni draugai“ – tie, kurie viską žino, viską moka. Jie rūkė. Jie atrodė „kieti“. Norėjosi pritapti. Tada neklausiau, kiek tai kainuos? – daugiau nei 17 metų.
Taip ir prasidėjo. Ir jei žmogus iki pilnametystės nepradeda rūkyti – tai beveik kaip laimėti loterijoje. Nes aplinka, spaudimas, vaizdiniai – viskas nukreipta į tai, kad pradėtum ir kuo ankščiau.
Tai koks čia pasirinkimas?
Kai tabako pramonė formuoja visą kultūrą, kai herojai, tėvai, „draugai“ ir net Kalėdų Senelis perduoda tą pačią žinutę – trauki dūmą, tampi kažkuo – tai nebe pasirinkimas. Tai – programa.
Gerai. Dabar – nebe tie laikai. Žmonija jau „suprato“, kad rūkymas žudo. Reklamos uždraustos. Bet ar tikrai kas pasikeitė?
Filmai ir serialai – vis dar leidžia rūkantiems herojams gelbėti pasaulį. Prekės ženklų nematom? Taip, logotipų nebėra. Bet ar tai ką nors keičia? Nikotinas tas pats. Priklausomybė ta pati. O žmonės vis tiek pasirinks „saviškį“ – vienam tiks juoda dėžutė su auksiniu logotipu, kitam „saldus vanilinis debesėlis“ iš plastikinio USB.
E. parduotuvėse – vape‘ų aprašymai skamba kaip gastronomijos festivalis: „vaisių paletė su frost užuomina“, „šokoladiniai debesys“, „vasaros nakties arbūzas“. Apie ką mes čia išvis kalbam?
Kur čia pasirinkimas?
Nori mesti rūkyti? Gausi vape. Nori dvasingumo? Gausi Rapės bombą ant kilimėlio – kartu su pseudo-šamanu ir PayPal kvitu, nori gydytis – prašom pleistro su nikotinu. Forma keičiasi, bet turinys – tas pats.
Nikotinas nepaseno. Jis tik išmoko maskuotis. Ir dabar jis gudresnis nei bet kada.
O mes? Mes vis tiek vadinam save protingais, laisvais, samoningais. Renkamės – nors viskas jau pasirinkta už mus. Vieni perka „sveikesnę alternatyvą“, kiti – „dvasingesnę“, treti – „mažiau kenksmingą“. Visi – tą patį. Nikotiną. Tik su kita etikete.
Ir kai kartais akimirkai praregim, kad čia tik dar viena grandinė, ką darom? Nieko. Mielai susimokam. Ne pro vieną, tai pro kitą galą – už dūmą, už pseudo-pagalbą, už naują priklausomybės formą, už rinkodaros šypseną, kuri sako: „tu laisvas“.
Už tai, kad mus paverčia klientais nuo vaikystės. Už tai, kad gyvenam reklamos suformuotais refleksais. Už tai, kad reikia „atsipalaiduoti“.
O dabar – laikas pažvelgti į tuos, kurie šią vergiją sumodeliavo. Ir dar uždirbo milijardus.
Pramonės pinklės, filmai ir reklama
Tabako pramonė nemokėjo už reklamą – ji pirko mąstymą.
Sylvester Stallone pasirašė kontraktą už 500 tūkstančių dolerių – kad penkiuose filmuose naudotų „Brown & Williamson“ cigaretes. Ne šiaip trauktų dūmą, o tiksliai su jų prekės ženklu, scenose, kur tai sukurtu įvaizdį. Mažiausiai 300 tūkstančių jam buvo išmokėta – likusi suma, anot dokumentų, galėjo ir nepasiekti tikslo, svarbu žinutė buvo perduota.
James Bond – Timothy Dalton rūkė „Lark“ ne šiaip sau – Philip Morris 1989 m. sumokėjo 350 tūkstančių dolerių už tai, kad šis cigarečių prekės ženklas pasirodytų filme „Licence to Kill“. Oficialiai – tik Japonijos rinkai. Realiai? Filmą matė visas pasaulis.
1937–38 m. „American Tobacco“ sumokėjo 218 750 USD (šiandien virš 3 mln.) už „sveikatingumo“ kampaniją – daugiau nei 200 aktorių, įskaitant Clark Gable, Spencer Tracy, Gary Cooper, Bette Davis, Joan Crawford ir kitus, jie rėmė rūkymą viešai: afišose, interviu, žurnaluose. Tai ne reklama – tai buvo masinis smegenų plovimas. Jie žaidė subtiliai – filmai, serialai, herojai – visi traukė dūmą taip, kad niekas nesakytų „reklama“. Nes tai buvo žymiai efektyviau nei reklama ir iki šiol yra.
Šaltinis: L.A. Times, 1994
Baltu chalatu – tiesiai į spąstus
Jei manai, kad propagandą vykdė tik Holivudas – pagalvok dar kartą. Viena iš pačių gėdingiausių tabako industrijos manipuliacijų buvo „medicininių“ rekomendacijų era. Dešimtmečiais žmonės tikėjo ne filmų žvaigždėmis, o gydytojais – tad tabako pramonė nupirko ir juos.
„More doctors smoke Camel than any other cigarette“ – tai tik vienas iš legendinių šūkių. Gydytojai, vilkintys baltus chalatus, stovėdavo reklamose su cigarete rankoje ir tvirtindavo, kad viena ar kita rūšis – „švelnesnė gerklei“, „geresnė plaučiams“, „raminanti nervus“. Reklamose daktarai pasakodavo, kad po ilgos darbo dienos traukia Camel – nes jomis pasitiki net medicinos profesionalai. Tai buvo ne šiaip marketingas – tai buvo moralinis vėžys. Kai gydytojas sako, kad tai „gerai“ – kas galėtų ginčytis?
O dar vėliau – kai pirmieji ženklai apie žalą jau buvo paviršiuje – kai kurios medicinos organizacijos netgi gavo lėšų iš tabako kompanijų „moksliniams tyrimams“, kurie „įrodydavo“, kad ryšys tarp rūkymo ir vėžio nėra pakankamai didelis. Kitaip tariant – jie mokėjo, kad tiesa būtų nuslėpta. Kad ligos būtų nurašytos „kitoms priežastims“. Kad sistema suspėtų uždirbti dar šimtą milijonų, kol žmonės miršta lėtai, bet pelningai.
Tai nebuvo vien Holivudo spektaklis. Tai buvo pilnas spektras nuo, iki – šįkart su gydytojų kaukėmis, su žurnalais, su „nepriklausomais“ tyrimais, kurie padėjo padaryti viena: kad rūkymas neatrodytų pavojingas. Kad jis taptų „normalus“.
„Profesorius Nikotinas: darboholikas, diplomatas, kvėpuoja dūmais“
Štai jis – idealus žmogus pagal 1950-ųjų standartus. Dirba 24/7, sprendžia sudėtingiausias medicinos problemas, o atokvėpio minutę – su pasimėgavimu traukia Camel.
Kodėl? Nes „mokslas“ sako, kad daugiau gydytojų rūko „Camel“ nei bet kokias kitas cigaretes. Ar reikia geresnio leidimo nuodytis?
Reklama įteigia: jei jau gydytojas rūko – vadinasi, tai ne tik normalu, bet netgi sveika. Toks autoriteto kliedesys šiandien atrodytų juokingas, jei nebūtų toks tragiškai pavojingas – nes tai ne šiaip reklama, o moralinis vėžys, išplitęs po visą visuomenę.
Šaltinis: Stanford Medicine Tobacco Ads Collection.
1950-ieji. Gydytojas, kaip Dievas – jei jis rūko, vadinasi, taip ir turi būti. Mama laiminga, kad jos vaikas – sveikas kaip varpas („sound as a bell“). Tik niekas nesako, kad tas „varpas“ netrukus skambės laidotuvėse.
Ši reklama tiesiogine prasme supainiojo moralę su dūmu: autoritetas, šeima ir cigaretė viename kadre.
Regis, gydytojo kabinetas, bet iš tikro – nikotino šventykla, kur vietoje receptų rašoma priklausomybė.
Šaltinis: Stanford Medicine Tobacco Ads Collection.
Kai nebežinai, kaip parduoti priklausomybę – griebiesi krūtų ir odontologijos. Nes kas gi nepasiduotų cigarui, kai jį siūlo „seksuali medicinos darbuotoja“, žvelgianti taip, lyg tavo plaučiai būtų paskutinis dalykas, kuris ją domina.
„Tiparillo“ nebesiūlo „gaivaus dūmo“ – jie siūlo tau fantaziją, kad jei parūkysi, tave pamils. Ar bent jau pamatys. Ir jei tavo IQ yra maždaug tiek pat, kiek nikotino miligramų šitoje cigaro imitacijoje – gal net patikėsi.
Šaltinis: Stanford Medicine Tobacco Ads Collection.
Freedom Torch“ – Laisvės fakelo marketingas moterims
1929 m. Edward Bernays (Freudo sūnėnas, ryškiausias propagandos tėvas) suorganizavo „Torches of Freedom“ parado akciją Niujorke – moterys žygiavo su cigaretėmis kaip “laisvės fakelais”. Idėja – parodyti: rūkymas = emancipacija, lygybė su vyrais. Ir tai veikė – moterų rūkymo dalis pakilo nuo ~5 % iki ~12 % per mažiau nei 10 metų.
Šaltinis: Otavos universiteto ekspozicija apie „Torches of Freedom“ kampaniją.
Galbūt, šiandien šios reklamos atrodo absurdiškos. Gal net juokingos. Bet ką jos reiškė tuo metu? Tai nebuvo tik reklama – Tai buvo visuotinis hipnozės seansas, masinė programavimo operacija. Rūkymas nebuvo žalingas įprotis. Jis buvo norma. Statusas, kultūra, mokslas, sportas, inovacijos. Gydytojai, sportininkai, aktoriai, šeimos, bendruomenės – visi dalyvavo spektaklyje, kurio tikslas vienas: padaryti cigaretę neatskiriamą nuo tavo tapatybės. Ir jiems pavyko. Ne tik išpildyti lūkesčius, bet juos pranokti. Rūkymas buvo visur – net prie vaikų rūkyti buvo normalu. Reklama dingo – programavimas liko…
Straipsnis atskleidžia, kaip tabako industrija dešimtmečius formavo žmonių mąstymą per reklamą, kultūrą ir autoritetus – gydytojus, sportininkus, aktorius. Net kai reklamos buvo uždraustos, smegenų plovimas nesibaigė – jis tiesiog persikėlė į filmus, socialinius tinklus ir kasdienę kultūrą. Šis tekstas apie tai, kad rūkymas niekada nebuvo tik įprotis – jis buvo dirbtinai įkaltas į mūsų pasąmonę, kaip „norma“, „stilius“ ar net „laisvės ženklas“. Ir tai tęsiasi iki šiol.
Šaltinis: Gydytojų pasirinkimas – tai Amerikos pasirinkimas.
Marlboro kaubojų kapai: kai vyriškumas baigiasi onkologijos skyriuje
Wayne McLaren – vienas pirmųjų „Marlboro Man“ veidų. Kaskadininkas, rodeo dalyvis, vyras, kuris simbolizavo jėgą, laisvę ir tą vyriškumo iliuziją. Bet 1992-aisiais jis mirė nuo plaučių vėžio, vos sulaukęs 51-erių. Prieš mirtį spėjo tapti nikotino priešu – gulėdamas ligoninės lovoje su deguonies kauke, jis viešai apkaltino industriją ir tapo įspėjimu gyviesiems. Paradoksas – Philip Morris bandė neigti, kad jis apskritai kada nors buvo jų veidas. Bet čekis ir agentūros dokumentai parodė kitaip.
Šaltinis: Wikipedia Wayne McLaren.
Dick Hammer – sekantis reklamos kaubojus. Tikras vyras: buvęs profesionalus sportininkas, ugniagesys, net pasirodė pirmajame „Emergency!“ serialo sezone. Ir aišku – Marlboro žmogus. Atrodė nesunaikinamas. Bet nikotinas jį sunaikino be pasigailėjimo. 1999 m. mirė nuo emfizemos – plaučių ligos, kai oro ieškai taip, lyg bandytum įkvėpti pro suspaustą šiaudelį. Ne kino herojus – realybėje uždususi auka.
David McLean – dar vienas „Marlboro Man“, dar viena auka. Cigarečių propagandos fronto kareivis, kuris filmavimuose rūkė daugiau nei bet kuris priklausomas žmogus. Scena po scenos – vis su cigarete, vis giliau. Rūkė ne dėl malonumo – kontrakto sąlygos. Galiausiai kvėpavo per vamzdelį. 1995 m. mirė nuo plaučių vėžio, 73-ejų ir rūkė iki pat mirties. Taip, nugyveno ilgiau nei kiti, bet ar tai pergalė? 40 metų su nuodais burnoje – lėta egzekucija, kurią lydėjo milijonų aplodismentai. Ant plakatų – idealas. Po jais – lavonas.
Šaltinis: Vikipedija, straipsnis „Marlboro Man“.
Eric Lawson – vienas iš žymiausių „Marlboro Man“ veidų. 1970 –1980 m. jis puikavosi spaudos reklamose: vyras, arklys, cigaretė, ir tas tylus žvilgsnis, kuriuo mums rašė programą: „Būk toks kaip aš.“ Kaip aktorius – nepaliko pėdsako, bet kaip cigarečių veidas – tapo epochos simboliu.
O tada – atpildas. 2014 m. jis mirė nuo lėtinės obstrukcinės plaučių ligos. Ne šiaip kažkoks plaučių sutrikimas, o būtent rūkymo pasekmė. Jo mirtis – kvėpavimo nepakankamumas. Bet Lawson bent jau suspėjo atsiprašyti: paskutiniais metais jis ne tylėjo, o stojo prieš tabako parazitus – davė interviu, pasirodė antirūkymo klipuose, kuriuose parodė, kaip visa tai baigiasi. Trumpa šmaikšti antireklama. Kaubojus, cigaretė, žirgai – viskas kaip reklamoje… iki vieno netikėto momento. Pasižiūrėkite patys – čia tas video.
Bent vienas herojus sugebėjo pasakyti „gana“. Ir būtent todėl jis liko ne tik reklamos, bet ir sąžinės simboliu – kai pripažįsti, kad buvai klaidinamas, reiškia būti drąsesniu už visą industriją. Ant žirgo į reklamą. Nuo žirgo – į kapą. Bet šį kartą su tiesa burnoje, ne cigarete.
Šaltinis: Reuters straipsnis „Marlboro žmogus, kuris vėliau įspėjo apie rūkymo pavojus, mirė nuo plaučių ligos“, 2014 m. sausio 27 d.
Šie žmonės – simboliai, ne šiaip aktoriai. Jie buvo gyvi įvaizdžio skleidėjai – milijonų idealai. Tačiau mirtingi. Galiausiai, atsidūrė urnose ar po žeme kaip visi kiti, tik ne pačiu maloniausiu būdu. Ne įvaizdis žuvo – žuvo žmonės, kurie jį kūrė. Nuo to paties, ką reklamavo. Deja, atpildas dažniausiai pasiekia ne tuos, kurie melavo – o tuos, kurie tapo melo veidais. Ir nors supratimas atėjo – jis atėjo per vėlai.
Faktas: net 7 buvę „Marlboro vyrai“ yra mirę nuo su rūkymu susijusių ligų – nuo plaučių vėžio, emfizemos ir pan. Tai tapo tokia ironija, kad net prigijo terminas:
„The Marlboro Curse“ – „Marlboro prakeiksmas“.
Reklama dingo – programavimas liko
Niekas nenori mirti dėl sušiktos reklamos. Tie vyrai krito ne nuo priešų kulkų. Jie krito nuo savo įvaizdžio. Ir dar ilgai kris kiti, jei netaps atsparūs smegenų plovimui, kuris sėkmingai tęsiasi. Nors tabako reklama formaliai mirė, jos palikuonys sėkmingai egzistuoja toliau, tik vadinasi kitaip, atrodo kitaip, bet vis dar skleidžia tą pačią žinutę: „trauki dūmą – tampi kažkuo“. Tik dabar tai daroma išmaniau.
Net po 1998 m. draudimų (Master Settlement Agreement), scenos su rūkymu niekur nedingo – pasikeitė tik forma. Režisieriai aiškina: „tai kūrybinis sprendimas“, o aktoriai, rūkydami, neva prideda „charakterio“ – nors iš tikro tiesiog tęsia tą pačią narkotiko normalizavimo kampaniją. Šiandien net 75 % Holivudo filmų vis dar turi rūkymo scenų. Tokių scenų yra net vaikams skirtuose filmuose. Nes dabar reklamos nebereikia – viską daro įvaizdis. Iš lūpų į lūpas. Iš ekrano – tiesiai į pasąmonę. Ir kai kas nors sako: „aš nerūkau dėl filmų“, paklauskit savęs – kodėl visi kieti veikėjai traukia dūmą net ten, kur logiškai tai neturi jokios prasmės? Nes priklausomybė jau nebereikalauja lojalumo – ji gyva kultūroje.
Šaltinis: ExposeTobacco.org – Tobacco Industry Lies.
Visa ši apgaulė išlindo viešumon 1998-aisiais, kai JAV tabako milžinai buvo priremti prie sienos – sudarytas vadinamasis Master Settlement Agreement (MSA). Keturios didžiausios kompanijos („Philip Morris“, „R.J. Reynolds“, „Lorillard“ ir „Brown & Williamson“) įsipareigojo sumokėti 206 milijardus dolerių per 25 metus, jums nesivaidena – 46 JAV valstijoms, mainais į tai, kad būtų nutraukti milijardiniai ieškiniai dėl sveikatos žalos. Oficialiai – „kompensacija už nuostolius“. Iš tikro – išpirka. Nes kartu su šiuo sandoriu valstijos ne tik gavo pinigus, bet ir pritarė sistemai, kuri, nors ir be tiesioginės reklamos, toliau veikia. Rūkymas iš ekranų nedingo. Priklausomybė niekur nedingo. O milijardai į sąskaitas vis dar teka. Tik dabar „išmaniai“.
Ir, jei manot, kad tai tik amerikiečių istorija – pamirškit. Tabako industrija – tarptautinis narkotikų kartelis. Ir ne todėl, kad aš taip sakau – o todėl, kad jie taip veikia. Sistema, priklausomybė, pelnas, mirtys – viskas kaip pas tikrus narkobaronus.
Lietuvoje veikia „Philip Morris Lietuva“ – didžiausias tabako fabrikas Baltijos šalyse, įsikūręs Klaipėdoje. Kiekvienas pakelis čia – ne tik sveikatos sąskaita, bet ir ekologinė žala. Klaipėdos tabako fabrikas kasmet išmeta tonas teršalų į orą, sunaudoja milijonus litrų geriamojo vandens vien gamybos procesams. Kertami medžiai, kad būtų pagaminti filtrai, pakuotės, reklaminės šiukšlės. Bet klaipėdiečiai pripratę. Ne pirmas kartas, kai tarša tampa miesto vizitine kortele. Kai kam tai tiesiog verslas. Kitiems – oras, kuriuo kvėpuoji, nors ir nenori.
Remiantis oficialiais poveikio aplinkai vertinimo dokumentais (2016 m. PAV), „Philip Morris Lietuva“ kasmet sunaudoja:
– per 52 000 m³ geriamojo vandens,
– 2,3 milijono m³ gamtinių dujų,
– tonas etilo alkoholio, dyzelino, cheminių mišinių
– ir generuoja tūkstančius tonų atliekų, tarp jų – plastikas, kartonas, filtruojamos cheminės atliekos, šlakas, dumblas.
Visa tai tam, kad kas sekundę būtų pagamintas dar vienas pakelis priklausomybės.
Tik tarp kitko: 2016 m. dokumentuose viskas atrodo kaip stebuklas: plečiamės, bet gamtos išteklių „nevartosime“. Vanduo? Oficialiai – gamybai ne. Žemė, dirvožemis, biologinė įvairovė? Net neliečiami. Atliekos? Tokios pat, kaip ir anksčiau – surinktos, sukrautos į konteinerius, išvežtos sertifikuotų tvarkytojų. Biurokratijos rojus.
Energija – kita istorija. Elektros sąnaudos šoks nuo 4600 iki 6800 kW, nes nauji plotai ir patalpos „apsišvies“ ir „pasišildys“ ne už ačiū. Biokuro, dujų ir dyzelino kiekis oficialiai „nepadidės“, nes viską sutalpina į seną taršos leidimo normą. Formulė paprasta: plečiam gamybą, bet popieriuje niekas nesikeičia.
Šaltinis: UAB „Philip Morris Lietuva“ PAV atrankos dokumentai, 2016.
O tuo pat metu tie patys „atsakingi verslai“ važinėja hibridais, mojuoja tvarumo vėliavom ir giriasi – kiek mokesčių sumoka valstybei. Bet kam tie milijonai, jei tuo pačiu jie gamina mirtį.
2024 m. „Philip Morris Lietuva“ veikla atnešė beveik 90 milijonų eurų pajamų, o grynasis pelnas siekė daugiau nei 10 milijonų. Tai reiškia, kad kiekvienas cigarečių pakelis prisidėjo ne tik prie priklausomybės, bet ir prie stabilaus pelno augimo. Įmonės nuosavo kapitalo dydis – beveik 49 mln., tačiau skolos ir įsipareigojimai viršijo 90 mln. – tarsi ekonominė priklausomybė, prilygstanti psichologinei. Įspūdingas ir jų turtas – virš 126 milijonų eurų investuota į ilgalaikį gamybinį aparatą. Į sistemą, kuri ne tik gamina mirtį, bet ir saugo savo įtaką per mokesčius ir „socialinę atsakomybę“.
Šaltinis: rekvizitai.vz.lt – Philip Morris Lietuva.
Paradoksas: ne tik leidžiam šiems „verslams“ veikti – mes juos saugom. „Akcizas? Tai ne bausmė – tai mokestis valstybei už apsaugą. Už tai, kad jie galėtų legaliai platinti produktą, kuris naikina žmonių sveikatą ir dar gauti padėką už tai.“ Valstybė gauna savo dalį – už kiekvieną pakelį nuodų. Ir todėl visi tyli. Nes kai verslas, gaminantis priklausomybę ir ligas, moka milijonus – jis tampa rėmėju. O kai rėmėjas naikina tyliai, sistemingai ir legaliai – jis tampa neliečiamu.
Šiame vaizdo įraše – 1994 m. JAV Kongreso posėdis. Narkotikų kartelis – oj, atsiprašau – septyni didžiųjų tabako kompanijų vadovai vieningai prisiekia: „nikotinas nesukelia priklausomybės“. Visi – kaip vienas.
Tai ne tiesiog melas – tai apskaičiuota apgaulė. Žodžiai „aš tikiu“ pasirinkti specialiai, kad išsisuktų nuo teisinės atsakomybės. Jie žinojo, ką daro. Bet sakė, kad tiki – lyg užtektų „tikėti“, kad nuodai pavirstų vitaminais.
Pažiūrėkit į jų veidus. Ten ne kaltė – ten įsitikinimas, kad viskas praeis. Kad pinigai svarbiau už gyvybes.
Šis klipas – vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip tabako industrija naudojo melagingą liudijimą, o ne logiką ar mokslą. Vėlesni tyrimai ir dokumentai (pvz., UCSF Legacy Tobacco Documents Library) atskleidė, kad daugelis šių vadovų žinojo apie nikotino priklausomybę, bet ilgą laiką tai neigė.
Šaltinis: Tabako industrijos dokumentai.