Kokainas

Kraujo ir melo imperatorius

Kokainas – demonų dovana, užmaskuota kaip dieviška galia. Tai ne šiaip narkotikas – tai vienas pavojingiausių nelegalių stimuliantų pasaulyje. Jis yra karalius tarp narkotikų, imperatorius, valdantis per pinigus, kraują ir iliuziją. Jam pakluso ištisos kartelių imperijos, dėl jo pralieta tiek kraujo, kad Lotynų Amerika iki šiol nesugyja. Tai balta euforijos dulkė, žadanti jėgą, drąsą, nenugalimumą – bet atnešanti paranoją, smurtą ir lėtą sielos mirtį. Vienas įtrauktas takelis gali pakeisti visą gyvenimą – į neišvengiamą susinaikinimą.

Nuo sakralios kilmės iki kruvinos imperijos

Kokainas – tai stiprus centrinės nervų sistemos stimuliantas, kurio cheminė formulė yra C₁₇H₂₁NO₄. Tai natūralus alkaloidas, išgaunamas iš kokamedžio (Erythroxylum coca) lapų, kurie tūkstančius metų buvo kramtomi Peru, Bolivijoje ir Kolumbijoje gyvenusių indėnų. Taip, šis narkotikų imperatorius gimė ne laboratorijoje, o Amazonės džiunglėse – kaip sakralus augalas, suteikiantis energijos ir ištvermės aukštumose gyvenančioms tautoms.
XIX a. kokainas buvo išgrynintas Vokietijoje, o vėliau plačiai naudotas medicinoje – kaip nuskausminamasis, ypač akių ir nosies operacijoms. Net Sigmundas Freudas, vienas garsiausių pasaulio psichiatrų ir psichoanalizės tėvas, ankstyvoje savo karjeroje laikė kokainą „stebuklingu vaistu“ nuo depresijos, nuovargio ir priklausomybių.
Coca-Cola pirmosiose formulėse turėjo tikro kokaino. Tačiau šlovė greitai virto prakeiksmu – XX a. prasidėjo masinė priklausomybė, smurtas ir kriminalizacija. Jungtinės Valstijos vienos pirmųjų jį uždraudė.

Originali 1886 metų Coca-Cola reklama, kurioje giriamos tonizuojančios kokamedžio savybės. Gėrimas buvo pristatomas kaip „smegenų tonikas“ ir nervų sistemą stimuliuojantis preparatas.
Šaltinis: J.S. Pemberton, Coca-Cola reklama (1886), Public Domain.

Psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas XIX a. pab. viešai rekomendavo kokainą kaip gydomąją medžiagą depresijai, skausmui ir net priklausomybėms gydyti. Vėliau pripažino, kad šios rekomendacijos susilaukė stiprios kritikos.
Šaltinis: Freud, S. (1900). The Interpretation of Dreams. Public Domain.

Kai teisinė sistema uždarė duris, kokaino imperija prasibrovė pro langus – per džiungles, uostus, pasienius ir žmogaus godumą. Tačiau tai, kas prasidėjo kaip verslas, netrukus virto kažkuo daug žiauresniu.

Nori to baltumo? Reikia jį išplėšti

Procesas paprastas – tačiau tai tik pradžia to, kas slypi giliai po paviršiumi. Kokamedžio lapai sutrinami didžiulėse statinėse, užpilami žibalu, benzinu ar acetonu. Viskas maišoma – trypiama basomis kojomis, kol išsiskiria kokaino pasta (paco) – riebus, dvokiantis pusgaminis. Tada prasideda chemija – dedama amoniako, leidžiami karšti garai, kol išgaunama kokaino bazė (base). Šią dar galima paversti rūkomąja forma, bet tai ne ta balta iliuzija, kurios trokšta Vakarai.
Paskutinis žingsnis – hidrochloridizacija. Tam naudojamos jau kitos cheminės medžiagos: druskos rūgštis, kalio permanganatas, eteris. Iš purvo spaudžiama balta mirtis – kokaino hidrochloridas (Cocaine HCl). Tai ta pati pudra, kuri keliauja per visas sienas, burnas ir nosis. Ji gali būti įmaišyta į miltus, šokoladą, kosmetiką, konservus ar net trąšas. Supakuojama į briketus su karinių logotipų štampais, puošiama šventųjų atvaizdais, įsiuvama į drabužius. Kartais ją praryja patys žmonės – mulai, tampantys vaikščiojančiomis bombomis. Gabenimo būdų tiek daug, kad kartais sunku suvokti: nuo konteinerių dugnų iki kūdikių vežimėlių, nuo paveikslų rėmų iki žmogaus žarnyno.

Kokaino briketai, konfiskuoti JAV muitinės pareigūnų. Tokie siuntiniai slepiami tarp vaisių, kavos ar trąšų, kad nepastebėti praslystų pro patikrą. Ši nuotrauka atspindi vieną iš realių kontrabandos konfiskavimo atvejų.
Šaltinis: U.S. Customs and Border Protection, 2018. Public Domain.

Pavadinimai ir formos

Kokainas turi daug vardų – bet visi jie slepia tą pačią iliuziją. Lietuvoje jis vadinamas sniegu, koksu, baltu, pudra, linija. Anglų kalboje – coke, blow, snow, white, dust, flake, nose candy, Charlie. Karteliai vartoja žargoną: yayo – iškraipyta ispanų „blanco“ (baltas) forma, perico (papūga – dėl šniaukštimo garso), o norėdami išvengti teisėsaugos dėmesio, vadina jį tiesiog Bernie. Visi šie pavadinimai slepia tą pačią medžiagą – kokaino hidrochloridą, dažniausiai vartojamą per nosį. Poveikis pasireiškia per kelias minutes ir trunka 15–30 minučių. Kai kurie leidžiasi į veną – efektas juntamas beveik iškart, bet trunka vos 5–10 minučių. Kiti trina į dantenas, siekdami lėtesnio, bet ilgesnio poveikio – iki 45 minučių. Visi keliai veda į tą pačią kryptį: trumpa euforija ir noras kartoti.
Tačiau yra dar viena forma – kreko košmaras. Crack gaminamas, kai kokaino bazė verdama su vandeniu ir soda. Reakcijos metu išstumiama druska, susidaro kieti kristalai, kuriuos galima rūkyti. Kodėl tai pavojinga? Nes veikia akimirksniu – vos įkvėpus dūmą, smegenis užlieja sprogstama euforija. Trunka trumpai, todėl norisi dar ir dar. Priklausomybė vystosi greitai, o nuopolis – neišvengiamas. Ši forma dažnesnė tarp labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių – benamių, priklausomų, socialiai atskirtų žmonių. Tačiau ji žudo visus – be išimties. Kartą pabandai – ir po savaitės jau nebeturi nei darbo, nei dantų, nei priežasties keltis iš lovos.
Nors Lietuvoje krekas beveik nežinomas, JAV jis tapo „narkotikų karo“ simboliu Reigano laikais – ne Wall Street milteliai, o pigi, brutali griūtis lūšnynuose, kurią buvo efektyvu rodyti per televiziją.

Tikras kreko kristalas. Rūkomoji kokaino forma, sukelianti greitą euforiją ir dar greitesnę priklausomybę.
Asmeninio archyvo nuotrauka. Šaltinis nenurodomas dėl konfidencialumo.

Smegenų plėšikas

Kokainas smogia smegenims greitai ir be pasigailėjimo. Jis blokuoja dopamino pasisavinimą – todėl organizme susikaupia perteklius malonumo, kurio kūnas pats nesukurtų. Tai trumpas, sintetinės euforijos blyksnis, kuris išgaruoja greičiau nei supranti, kas įvyko. Užplūsta euforija, nepaaiškinamas pasitikėjimas savimi, jausmas, kad viskas įmanoma. Bet tai tik cheminė apgaulė. Kai efektas nuslūgsta – pasilieka tuštuma, nerimas. Kuo daugiau kartoji – tuo silpnesnis poveikis, bet stipresnis noras. Kol galų gale niekas nebedžiugina be dozės. Emocijos atbunka, džiaugsmas dingsta, prasideda nuosmukis į vidinį sustingimą. Žmogus, vartojantis kelias paras iš eilės be miego, dažnai patiria ūmią paranoją, haliucinacijas, staigius nuotaikos pokyčius, įtarumą, regos ar klausos sutrikimus, kliedesius. Seka emocinis išsekimas, neretai – depresijos epizodai ir vidinė kančia, kurią vartotojas bando išsklaidyti dar viena linija.
Tai – ne tik psichologinis nuosmukis. Fiziškai kūnas taip pat patiria pasekmes. Kokainas susiaurina kraujagysles, pakelia kraujospūdį, priverčia širdį dirbti ekstremaliu režimu. Dėl to dažni infarktai, insultai, širdies ritmo sutrikimai, net aneurizmos – ypač tiems, kurie turi nediagnozuotų širdies ar kraujagyslių problemų. Tokie atvejai pasitaiko net tarp jaunų žmonių, kurie patys save laikė sveikais – ypač pirmą kartą pabandžius. Kartu kinta ir seksualinė funkcija – dažnai pastebimas padidėjęs libido, sustiprėję pojučiai, ilgesnis fizinis kontaktas. Bet tai laikina. Vyrams ilgainiui darosi vis sunkiau pasiekti erekciją, o jei ir pavyksta – sumažėja jautrumas, pasitenkinimas, erekcijos trukmė. Tai vadinama stimuliantų sukelta seksualine disfunkcija – dažna, bet retai viešai aptariama pasekmė.
Sutrinka emocinė pusiausvyra ir mąstymas: atsiranda panika, nerimas, agresija, šizofrenijos simptomai. Realybės suvokimas išsikraipo. O jei kokainas buvo sumaišytas su fentaniliu – o tai darosi vis dažniau – užtenka kelių miligramų, kad sustotų širdis. Jokio signalo. Jokio „dar vieno šanso“. Tik galas – dažniausiai greitas ir tylus. Bet kartais – su riksmais, traukuliais ir akimis, pilnomis baimės.

„Pasitikėjimas. Viltis. Gyvenimas.“ – viskas ištrinta.
Baltos linijos ant juodo paviršiaus primena pasirinkimus, kuriuos naikina priklausomybė. Nėra kelio atgal – tik iliuzija, kuri galiausiai sugriauna viską, ką žmogus turėjo.
Nuotrauka sukurta dirbtinai šviečiamaisiais tikslais.

⚠️ Įspėjimas: Toliau prasideda skyriai, kuriuose aprašomas tikras smurtas, išnaudojimas, mirtys ir realūs įvykiai. Turinys gali stipriai paveikti jautrius asmenis. Jei tau mažiau nei 16 metų arba jautriai reaguoji į smurtą – primygtinai rekomenduoju sustoti čia.

Kaina

Kiek kainuoja gramas kokaino?
Lietuvoje – apie 100 eurų. Europoje – nuo 50 iki 120 €, priklausomai nuo grynumo ir vietos. Provincijoje pigiau, sostinėse brangiau. Lotynų Amerikoje – dvi ar penkios gyvybės.
Šita balta dulkelė, kuri vakarėlyje nusėda ant veidrodžio šalia banknoto, prieš tai perėjo kelią, kurio nesinori matyti net per „Netflix“. Kiekvienas konteineris, atplaukęs į Roterdamą (Nyderlandai), Hamburgą (Vokietija) ar Antverpeną (Belgija), slepia ne tik miltelius, bet ir lavonus – nužudyti, pradingę, užkasti, pamiršti. Už kiekvieną toną – šimtai nužudytų, šantažuotų, išnaudotų žmonių: darbininkai plantacijose, merginos „mulės“, kontrabandininkai, išdavikai, neteisingai apkaltinti. Viskas ištrinama. Jokių vardų. Tik statistika.
Kokaino verslas – tai ne tik karteliai. Tai struktūra. Sistema. Kurioje dalyvauja korumpuoti politikai, pasienio vadovai, bankai, per kuriuos plaunami milijonai. Ne tik kulkos Meksikoje – bet ir kostiumai Italijoje. Ne visi gangsteriai šaudo. Kai kurie balsuoja. Kai kurie sėdi akcininkų susirinkimuose. Bet kraujas – tas pats. Tai ne teorija, o faktai.
Šaltinis: Europolas: nusikalstamos grupuotės infiltruojasi į legalią ekonomiką.
Ir tada – „nekaltas“ vartotojas. Traukia liniją klube ar ofise. Kalba apie vertybes. Geria kombučią, detoksikuoja kūną, bet į nosį traukia medžiagą, kurią atgabeno žudikai. Gal jis ir nelaikė ginklo, bet be jo pinigų nebūtų nei kartelių, nei lavonų, nei kruvinų konteinerių. Jis – paklausos variklis. Jis – karo finansuotojas. Vienintelis būdas stabdyti šią sistemą – nustoti ją maitinti. Ne protestais, ne kalbomis – o nevartojimu.
Jo rankos gal ir švarios – bet ar jo sąžinė tokia pati?
Sugriauti gyvenimai – tai ne tik mirusieji. Tai depresija, priklausomybė, nutrūkę ryšiai. Tai vaikai, kurie niekada nematė savo blaivių tėvų. Moterys, kurios pasitraukė iš realybės dėl pudros, kuri „buvo tik savaitgaliais“. Tai šeimos, kurios iširo – be riksmų, be laidotuvių, bet su tuščiais žvilgsniais. Visi, kurie susiję – nukenčia. Vieni tyliai, kiti triukšmingai. Bet nei vienas nelieka nepaliestas.
Kokainas – tai ne vakarėlis. Ne linksmybės. Tai ne euforija. Tai karo ekonomika, kurią maitina idiotų noras „pasijausti gyvu“. Tai pasaulinis žaidimas, kuriame naudojami žmonės, o laimi – tie, kurie sugeba nesusitepti rankų, bet pasiimti pinigus. Vartotojas galvoja, kad jis nepriklauso nuo nieko. Bet jis yra šachmatų figūra. Ne karalius – pėstininkas.

Nuotraukos šaltinis: A. Carrasco Ragel (EFE)
Aprašymas: Vaizdas iš konfiskuoto krovinio Ispanijos mieste Alchesiroje, 2024 m. spalio viduryje. Tai – plataus masto operacijos, susijusios su Madrido aukšto rango policijos pareigūno sulaikymu dėl galimo bendradarbiavimo su narkotikų tinklais, dalis. Nuotraukoje – galimai narkotikų siunta, kurią saugo Ispanijos teisėsaugos pareigūnai.
Publikuota: portale El País, 2024-11-10.

Taisyklės rašomos krauju

Pablo Escobaras ir Medeljino teroro era
Kolumbijoje gimė Medeljino kartelis, vadovaujamas Pablo Escobaro – žmogaus, kuris pelnė pravardę „kokaino karalius“. Escobaras praturtėjo žaibiškai – 1980-aisiais, jo kartelis kontroliavo apie 80 % kokaino tiekimo į JAV ir gabendavo iki 15 tonų per dieną. O žudė šaltakraujiškiau nei diktatoriai.
Šaltinis: „Karalius danguje ir jūroje“, ABS-CBN.
Nors pats statėsi imperiją iš kokaino pelno, Escobaras asmeniškai jo nevartojo, viešai teigdamas, kad „tai tik gringo skirtas šlamštas“. („Cocaine? That’s for the dumb gringos. We wouldn’t touch that crap.“)
Šaltinis: UPI, per LA Times
Pablo Escobaras save vadino „tautos žmogumi“, statė vargšams namus ir futbolo aikštes, tačiau tuo pat metu paskelbė kruviną karą Kolumbijos valstybei. Karteliai nesprendžia ginčų žodžiais. Jie įspėja lavonais. Plata o plomo (sidabras arba švinas) – ši frazė tapo Medeljino kartelio veiklos credo. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Kolumbija skendėjo kraujyje: teisėjai, politikai, žurnalistai, policininkai – visi, kas bandė stabdyti Escobaro imperiją, tapdavo taikiniais. Skaičiuojama, kad vien per 1983–1994 m., kokaino kartelių smurto piko metu, Kolumbijoje buvo nužudyta per 46 tūkstančius žmonių.
Šaltinis: Teksaso universitetas, LLILAS Benson
1985 m., siekdamas sunaikinti savo bylas, Escobaras finansavo M-19 partizanų išpuolį prieš Aukščiausiojo Teismo rūmus – žuvo 11 teisėjų. Tais pačiais metais buvo nužudytas garsus laikraščio redaktorius Guillermo Cano, kritikavęs narkobaronus. 1986–1988 m. eskalavo žudynės: kartelio samdiniai šaltakraujiškai šalino teisėjus, prokurorus, sprogdino vyriausybinius pastatus. Už nužudytą policininką pats Escobaras mokėjo premiją – apie 2 milijonus pesų, maždaug 4000 JAV dolerių tuo metu. Taip per kelerius metus vien Medeljine nužudyta daugiau nei 600 policijos pareigūnų – praktiškai visi miesto jaunieji patruliai. Visuomenę kaustė baimė, o kartelio galia atrodė beribė.
Šaltinis: Vikipedija, „Medeljino kartelis“
1989 m. rugpjūtį Escobaro samdiniai nužudė populiarų kandidatą į prezidentus Luisą Carlosą Galáną – tūkstantinės minios akyse. Tų pačių metų lapkričio 27 d. įvykdytas vienas žiauriausių Escobaro išpuolių, sukrėtusių visą pasaulį – keleivinio lėktuvo „Avianca“ sprogdinimas. Lėktuvas sprogo ore netoli Bogotos – žuvo visi 107 jame buvę keleiviai ir įgula bei dar trys žmonės žemėje. Šį teroro aktą Escobaras suplanavo vien tam, kad nužudytų neįtikusį Kolumbijos kandidatą į prezidentus (šis, laimingo atsitiktinumo dėka, į lėktuvą nespėjo). Tai buvo precedento neturintis smūgis: nekaltų civilių gyvybės paverstos įkaitais žudiko kovoje dėl valdžios.
Šaltinis: Vikipedija, „Avianca skrydis 203“
Tokiais teroro aktais Medeljino kartelis siekė palaužti valstybę ir išvengti teisingumo – ypač Escobarui gyvybiškai svarbaus išdavimo JAV (ekstradicijos) klausimu. Tačiau jo pavyzdys parodė, kad smurtas gimdo smurtą – pasiekęs apogėjų, teroras galiausiai atsisuko prieš patį Escobarą.
9-ojo dešimtmečio pabaigoje – 10-ojo pradžioje Kolumbijos valdžia, remiama JAV DEA, ėmėsi beprecedentės kovos su karteliais. 1993 m. pabaigoje, po ilgamečių gaudynių, Escobaras galiausiai buvo nužudytas, o jo imperija – sunaikinta. Tačiau prie jo žlugimo prisidėjo ne tik oficialios pajėgos, bet ir tamsi keršto jėga iš pogrindžio – Los Pepes.
Šaltinis: Vikipedija, „Pablo Escobaras“

Pablo Escobar – Medeljino kartelio lyderis, „kokaino karalius“, kurio šypsena šioje 1977 m. nuotraukoje tapo gėdingu visos Kolumbijos simboliu. Ši akimirka įamžinta po jo suėmimo, kai jis dar jautėsi neliečiamas.
Šaltinis: Nuotrauka: Colombian National Police / Wikimedia Commons, viešasis domenas

Los Pepes – Keršto aljansas.
Los Pepes – tai vertimas Los Perseguidos por Pablo Escobar, pažodžiui reiškiantis „Pablo Escobaro persekiotieji“. Tačiau realybėje tai buvo ne aukos – o budeliai. Egzekucijų tinklas, gimęs kaip atsakas į Escobaro sukeltą terorą ir pavirtęs į organizuotą keršto mašiną. Jų tikslas buvo vienas: visiška Medeljino kartelio ir jo lyderio sunaikinimo kampanija.
Vis dėlto Los Pepes nebuvo tik teisingumo ieškotojai. Tai buvo kruvinas koalicinis projektas, gimęs iš politinių, kriminalinių ir ekonominių interesų, kurio tikslas – ne tik kerštas, bet ir valdžios perskirstymas.
Oficialiai – neegzistavo. Realybėje – tai buvo pogrindinis aljansas, jungęs konkuruojančių kartelių narius (Kali), buvusius kariškius, sukarintas smogikų grupuotes, kai kuriuos Kolumbijos policijos, žvalgybos ir net JAV DEA pareigūnus. Valstybė bendradarbiavo su nusikaltėliais, kad sunaikintų kitą nusikaltėlį. Tai nebuvo teisingumo operacija, o karas. Jų taisyklės buvo paprastos: jokių taisyklių.
Vieni pagrindinių Los Pepes lyderių – broliai Castaño: Fidelis ir Carlosas. Fidelis veikė kaip koordinatorius, turėjęs glaudžių ryšių su kariniais tinklais ir narkokarteliais. Carlosas – charizmatiškas, brutalus, fanatiškas – tapo viešuoju veidu ir balsu. Jie vadovavo organizacijai, kol 1994 m. Fidelis dingo – manoma, kad žuvo, bet aplinkybės iki šiol neaiškios. Carlosas po to perėmė kontrolę ir tapo pagrindiniu AUC pajėgų lyderiu.
Los Pepes metodai – tai ne tiesiog žudymai. Tai „kruvinas menas“. Jie sprogdino Escobaro bendrininkų namus, šalino jo advokatus, finansininkus, artimuosius. Kartais kūnai būdavo paliekami viešose vietose kaip įspėjimai – makabriškose kompozicijose. Nupjautos galvos, rankos ar lytiniai organai buvo išdėstomi taip, kad perduotų žinutę. Tai buvo sąmoningas teroro teatras, sukurtas įbauginti visam miestui.
Jų veiksmai tapo tokie brutalūs ir vieši, kad net Kolumbijos policijos viduje kilo sąmyšis. Tai, kas atrodė kaip priemonė sunaikinti Escobarą, virto nebekontroliuojamu smurto mechanizmu. Jie ėmė šalinti visus, kuriuos įtarė bendradarbiavimu – be teismo, be įrodymų. Kūnai tapo kruvinais parašais ant sienų.
Dalis Kolumbijos pareigūnų ir net JAV DEA agentų nutekindavo jiems slaptą informaciją – apie slėptuves, telefonus, maršrutus. Kitaip tariant, valstybė leido formuotis egzekucijų tinklui, o kai šis tapo pavojingas – bandė nusiplauti rankas. Los Pepes kompromitavo viską: teisėsaugą, moralę, valstybės autoritetą. Jie kėlė vieną klausimą – kas iš tikrųjų valdo šalį?
1993 m. gruodžio 2 d. Pablo Escobaras žuvo ant Medeljino namo stogo, bėgdamas nuo Kolumbijos specialiojo būrio „Search Bloc“. Manoma, kad būtent Los Pepes perduota informacija padėjo jį lokalizuoti. Escobaras žuvo per šaudynes – kulka pataikė į galvą ir koją. Tačiau iki šiol kyla ginčų: ar jis buvo nušautas, ar pats nusižudė, kad nepatektų į priešo rankas.
Tačiau tai nebuvo taika. Tai buvo tik kito košmaro pradžia. Los Pepes tapo pamatu naujoms smurtinėms struktūroms – pirmiausia AUC (Autodefensas Unidas de Colombia), suvienytoms „savigynos“ pajėgoms. Jie tapo viena žiauriausių jėgų Kolumbijoje. Jų taikiniais tapo visi, kas prieštaravo jų logikai – žurnalistai, valstybės tarnautojai, aktyvistai, kaimų gyventojai.
Carlosas Castaño, vienas pagrindinių Los Pepes lyderių, tapo šios naujos jėgos veidu – ideologiškai apsėstu karo vadu, kurio rankose kerštas virto genocidu. AUC peraugo iš „savigynos grupių“ į brutalią jėgą, naikinusią viską, kas trukdė jų verslui ar valdžiai.
Šaltinis: Vikipedija, „Los Pepes“

Nuotraukos aprašymas:
Kolumbijos saugumo pajėgos persekioja Pablo Escobarą ant stogo Medeljine, 1993 m. gruodžio 2 d. Šis momentas užfiksuotas vos prieš jo nužudymą. Nors operaciją vykdė oficialios Kolumbijos pajėgos, daugelis tyrėjų mano, kad dalis informacijos apie Escobaro buvimo vietą galėjo būti perduota iš grupuotės „Los Pepes“, kurios nariai buvo jo priešininkai ir buvę sąjungininkai. Tai viena iš simbolinių nuotraukų, vaizduojanti kartelių karo kulminaciją Kolumbijoje.
Nuotraukos šaltinis: Archivo El Tiempo / Fotografíja: autorius nežinomas, (public domain)

Kali džentelmenai
Kol Medeljinas liepsnojo, pietuose, Valle del Cauca regione, augo nauja jėga – Kali kartelis. Įsitvirtinęs mieste Kalis, šis kartelis savo taktiką grindė ne bombomis, o diplomatija, pinigais ir tylia infiltracija. Jų lyderiai, broliai Gilberto ir Miguelis Rodríguezai Orejelos, tapo žinomi kaip „Kali džentelmenai“ – ne todėl, kad buvo moralūs, bet todėl, kad savo smurtą slėpė nuo kamerų. Nepageidaujami ir nepaperkami dingdavo be žinios.
Skirtingai nei Escobaras, kuris sprogdino lėktuvus ir žudė kandidatus į prezidentus, Kali kartelis veikė šešėlyje. Jie kūrė bankus, farmacijos tinklus, investavo į nekilnojamąjį turtą, laikraščius ir teisėtai atrodantį verslą. Kali kontrolė driekėsi per teisėsaugą, teismus, politiką – jie papirkinėjo, infiltravo, šantažavo.
Manoma, kad jie buvo papirkę šimtus Kolumbijos pareigūnų, o 1994 m. prezidento Ernesto Samperio rinkimų kampanija slapta gavo milijonus iš Kali kartelio. Tai sukėlė didžiausią politinį skandalą šalyje – Proceso 8000 tyrimo metu paaiškėjo, kad narkotikų pinigais buvo finansuojami aukščiausi valstybės sluoksniai. Vidaus reikalų ministras, generalinis prokuroras ir dar keli aukšti pareigūnai buvo priversti atsistatydinti. Pats prezidentas Samperis išliko poste, bet jo kadenciją lydėjo nuolatinis nepasitikėjimas ir tarptautinis spaudimas.
Šaltinis: Vikipedija, „Proceso 8000“.
Iš pradžių Escobarui buvo nė motais. Kai jis valdė Medeljiną ir siuntė tonas kokaino į JAV, Kali jam buvo lyg mažesni broliai – tylūs, naudingi ir paklusnūs. Jie augo, bet tik tiek, kiek jiems leido augti. Jie nedrįso prieštarauti – žinojo, kas šeimininkas.
Bet viskas pasikeitė, kai jo imperija pradėjo silpti, o Kali – ryškėti. Jie ne tik ėmė diktuoti sąlygas, bet ir slapta bendradarbiavo su Los Pepes, prisidėdami prie jo medžioklės. Tuomet Escobaras suvokė – tai nebe tarnai, o nauji pretendentai į sostą. Ir tai jis laikė ne verslu, o išdavyste.
Būtent Kali kartelis buvo vienas iš pagrindinių Los Pepes rėmėjų. Nors oficialiai nedalyvavo jų veikloje, būtent Kali žmonės padėjo organizuoti kai kurias logistikos grandis, perdavinėjo informaciją apie Medeljino kartelio veiklą, per tarpininkus bendradarbiavo su žvalgybos ir teisėsaugos atstovais. Jiems buvo naudinga Escobaro mirtis – jo žlugimas atvėrė duris jų įtakai.
Tačiau šlovė buvo trumpa. 1995–1996 m. Kali kartelio lyderiai buvo suimti per koordinuotą teisėsaugos operaciją. Tai buvo kartelis su kostiumais – švariai nusiskutę, diplomatiški gangsteriai, kurie nesitepė rankų krauju, bet valdė tuos, kurie tai darė. Galiausiai, 2004 m., jie buvo perduoti JAV teisingumui – gavo tiksliai tai, prieš ką Escobaras kovojo iki paskutinio šūvio.
Šaltinis: Vikipedija, „Cali Cartel.

Narkotikų kelias: nuo Kolumbijos kalnų iki Meksikos kapinių

Kolumbijos karteliams silpstant, kokaino keliai persikėlė į Meksiką. 10-ojo dešimtmečio viduryje, kai Kolumbijoje buvo sutriuškinti Medeljino ir Kali sindikatai, Lotynų Amerikos narkotikų verslo epicentras, kurio pagrindą vis dar sudarė kokainas, pamažu persigrupavo. Meksikos nusikalstami tinklai iš pradžių buvo tik tarpininkai, gabenę Kolumbijos kokainą per savo sienas į JAV. Tačiau greitai jie sustiprėjo ir tapo lygiaverčiais prekybos imperijos šeimininkais.
Sinaloa kartelis, vadovaujamas liūdnai pagarsėjusio Joaquíno „El Chapo“ Guzmáno, perėmė pasaulinės kokaino rinkos kontrolę. Jis veikė verslumo principu, plėtė tarptautinius ryšius, papirkinėjo aukštus pareigūnus. Ilgainiui tapo vienu galingiausių kartelių pasaulyje.
Šaltinis: Wikipedia – Sinaloa Cartel.
Paties „El Chapo” korupcijos mastas stulbino: 2024 m. JAV teisme pripažinta, kad buvęs Meksikos viešojo saugumo ministras Genaro García Luna ištisą dešimtmetį už milijoninius kyšius saugojo Sinaloa kartelį – teikė jam konfidencialią informaciją, pridengdavo kokaino siuntas ir šalino konkurentus valstybės vardu.
Šaltinis: Justice.gov – García Luna byla.
Valdžios ir kartelio ryšiai buvo tokie stiprūs, kad Sinaloa ilgą laiką veikė nebaudžiami. Jie vengė viešo smurto, kad netrukdytų „verslui“. Bet konkurentai tiesiog dingdavo. Daugelyje miestų vietos policija dirbo karteliui – iš baimės, iš godumo arba dėl abiejų priežasčių vienu metu.
Los Zetas- laukiniai
Kiti Meksikos karteliai pasirinko atvirą terorą kaip valdžios įrankį. Vienas baisiausių – „Los Zetas“: buvę Meksikos specialiųjų pajėgų kariai, 1999 m. pasamdyti kaip Golfo kartelio ginkluota apsauga, bet greitai perėmę iniciatyvą ir tapę savarankišku karteliu. Jų struktūra liko karinė: griežta hierarchija, taktiniai puolimai, kankinimai kaip atgrasymo priemonė.
„Los Zetas“ pavertė terorą savo firminiu stiliumi. Jie vykdė viešas egzekucijas – nukirsdavo galvas, nušaudavo, kankindavo, o kūnus palikdavo matomose vietose. Kartais aukas pakabindavo ant tiltų ar viadukų kaip įspėjimą miestui. Lavonai būdavo sudarkyti: atskirtos galūnės, o šalia palikti grasinantys užrašai. Tai buvo sąmoningas teroro spektaklis.
(Plačiau apie kilmę, ryšius su MS-13 ir karo taktiką – žr. CTC Sentinel: https://ctc.westpoint.edu/los-zetas-and-ms-13-nontraditional-alliances/).
„Jei išduodi – mirsi. Jei paklūsti konkurentams – mirsi. Jei trukdai – būsi kankinamas ir tada mirsi. Jei atsidūrei ne toje vietoje, ne tuo laiku – irgi mirsi.“ Tokios buvo nerašytos „Los Zetas“ taisyklės.
2010–2020 m. Meksika išgyveno tikrą košmarą – narkotikų karai nusinešė šimtus tūkstančių gyvybių. Vienas baisiausių epizodų – 2011 m. San Fernando žudynės Tamaulipaso valstijoje. Tų metų kovą „Los Zetas“ smogikai sustabdė tarpmiestinius autobusus federaliniame kelyje Nr. 101. Jie pagrobė ir nukankino 193 žmones. Kūnai buvo rasti užkasti 47 masinėse kapavietėse. Išgyvenusiųjų – beveik neliko.
(Plačiau apie „Los Zetas“ ir 2011 m. San Fernando žudynes:
https://en.wikipedia.org/wiki/Los_Zetas
https://en.wikipedia.org/wiki/2011_San_Fernando_massacre)
Paaiškėjo šiurpūs metodai: stiprūs vyrai buvo verčiami kautis vienas prieš kitą iki mirties – naudodavo lazdas, mačetes, plaktukus. Tai buvo tarsi „gladiatorių“ ringas. Išgyvenusysis gaudavo „pasirinkimą“ – tapti kartelio smogiku. Tie, kurie atsisakydavo, buvo kankinami, sušaudomi arba užkasami gyvi.
Moterų belaisvių laukdavo ne ką geresnis likimas – jos būdavo prievartaujamos, o vėliau žudomos.
Svarbiausia – dauguma aukų neturėjo nieko bendra nei su narkotikais, nei su kitais karteliais. Tai buvo paprasti žmonės. Atsidūrę netinkamu metu netinkamoje vietoje – jie buvo pasmerkti.
Ši žudynių serija sukrėtė net visko mačiusią Meksiką. Į San Fernando buvo pasiųsta kariuomenė, sulaikyta dešimtys įtariamųjų, bet tai kartelių nesustabdė. Vis nauji radiniai – masinės kapavietės, lavonai pakarti ant tiltų, žmonės tirpinami rūgštyje (CJNG taktika) – tapo kasdienybe.
Tai ne šalis – tai teritorija, kur duobės kasamos greičiau nei tiesiami keliai.

Aprašas:
Meksikoje kartelio narys parodė vietą, kur rasta daugiau nei 30 kapų. Tokios masinės kapavietės – dažnas narkotikų karo padarinys, kur karteliai užkasa nužudytus asmenis.
Šaltinis: Llorente, E. (2019). Fox News, remiantis AP ir The Daily Mail. Nuoroda.

Tikroji ES valdžia: ‘Ndrangheta

Kol Lotynų Amerika virto karo zona, Europa tapo antrąja didžiausia kokaino rinka po JAV, generuojančia milijardinius pelnus. Šią aukso gyslą greitai perėmė senieji Europos nusikalstami klanai – ypač Italijos organizuoto nusikalstamumo grupuotės, kurios pasinaudojo istoriniais ryšiais, korupcija ir logistika.
Cosa Nostra – Sicilijos mafija – ilgą laiką buvo dominuojanti jėga Italijos pogrindyje. Tačiau po garsiojo „Maxiprocesso“ 1986–1992 m., kai buvo nuteista per 300 jos narių, organizacija susilpnėjo. Procesui vadovavo teisėjai Giovanni Falcone ir Paolo Borsellino, abu vėliau nužudyti mafijos užsakymu. Cosa Nostra, praradusi dalį įtakos, buvo priversta užleisti kokaino logistikos kontrolę kitoms grupuotėms.
Šaltiniai: „wikipedia Maxi_Trial“; „Siciliečių mafija-wikipedia“.
Kalabrijos mafija ’Ndrangheta per kelis dešimtmečius išaugo į galingiausią narkotikų prekybos tinklą Europoje. Jos organizacinė struktūra – paremta kraujo ryšiais ir šimtais giminingų klanų, vadinamų ’ndrine – leido ilgus metus veikti be vidinių konfliktų, išdavysčių ar infiltravimosi.
Kolumbijos ir Meksikos karteliai pradėjo bendradarbiauti su ’Ndrangheta dėl kelių priežasčių: ji turėjo stabilią, nepažeistą struktūrą, valdė svarbiausius logistikos kanalus Europoje (ypač Roterdame ir Antverpene), sugebėjo patikimai plauti pinigus teisėtame versle ir, skirtingai nei Cosa Nostra ar Camorra, nebuvo destabilizuota teisėsaugos ar vidinių karų.
Svarbiausi ’Ndranghetos logistikos kanalai – Roterdamo ir Antverpeno uostai. Per fiktyvias įmones, papirktus darbuotojus ir korumpuotus pareigūnus ji perėmė šių uostų kontrolę, paversdama juos pagrindiniais kokaino vartais į Europą. 2021 m. Antverpene konfiskuota virš 90 tonų kokaino, o 2022 m. – jau 110 tonų. Europolo duomenimis, Italijos mafijos – daugiausia ’Ndrangheta – kartu su Lotynų Amerikos karteliais šiuo metu kontroliuoja iki 80 % viso kokaino srauto į žemyną. Dėl stabilios paklausos ir aukštų kainų kai kurie šaltiniai skelbia, kad Europa jau aplenkė JAV pagal šio verslo pelningumą.
Jos metodai remiasi sisteminga korupcija. ’Ndrangheta infiltruojasi į teisėtą verslą, plauna milijardus per statybas, atliekų tvarkymą, žemės ūkį, maisto tiekimą ir viešuosius pirkimus. Ji perka prokurorus, politikus, policijos pareigūnus, net bankus. Smurtas taikomas tik tada, kai kėsinamasi į jos interesus – tada oponentai tiesiog dingdavo.
Šaltinis: Šaltinis: OCCRP – kas yra ’Ndrangheta.
2021 m. Italijoje prasidėjo didžiausias teismo procesas prieš ’Ndrangheta nuo garsiojo „Maxiprocesso“. Teisiami buvo daugiau nei 350 kaltinamųjų, įskaitant politikus, verslininkus, teisininkus ir policijos pareigūnus – visi jie buvo susiję su galingu Mancuso klanu. Procesui vadovavo žymiausias šalies anti-mafijos prokuroras Nicola Gratteri, jau tris dešimtmečius gyvenantis nuolatinėje apsaugoje. Bylos tikslas buvo sugriauti tylos sieną ir įrodyti, kad ’Ndrangheta – tai ne vietinis reiškinys, o globalus, korumpuotas galios tinklas, veikęs kaip kriminalinė korporacija.
Šaltinis: News Decoder – Mass trial takes aim at Italy’s dominant mafia.
Po didžiausio teismo proceso prieš ’Ndrangheta pradžios 2021 m. Europoje prasidėjo atviro teroro banga. Tų pačių metų liepą Nyderlanduose buvo nužudytas garsus žurnalistas Peter R. de Vries, ilgą laiką tyręs organizuotą nusikalstamumą ir „narkomafijos“ veiklą. Jo nužudymas šokiravo visą Europą – tai buvo akivaizdus signalas, kad mafijos rankos siekia net žiniasklaidos laisvę ginančius simbolius.
Šaltinis: AP – žurnalisto Peter R. de Vries nužudymas.
2022 m. Belgijoje buvo atskleistas sąmokslas pagrobti teisingumo ministrą Vincent Van Quickenborne – tai siejama su sulaikyta didelio masto kokaino siunta Antverpeno uoste. Belgijos teisėsauga tai vertino kaip tiesioginį iššūkį valstybei ir dar vieną ženklą, kad kai kuriose Europos šalyse mafija įgauna „narco–state“ bruožus.
Šaltiniai: The Guardian – Nyderlandų „narco–state“ problema; AP – sąmokslas Belgijoje.
Tuo tarpu Camorra niekada neveikė subtiliai. Veikianti Neapolyje ir jo apylinkėse, ji valdo prekybą per Ispaniją, Olandiją ir Pietų Italiją. Jų taktika niekada nesikeitė – teroras: sprogdinimai, susišaudymai, egzekucijos viduryje baltos dienos. Vienas kraupiausių epizodų – vadinamasis „Scampia – Sekundigliano karas“, kilęs 2004 – 2008 m., kai Neapolyje įsiplieskė kruvinas konfliktas tarp Di Lauro klano ir atsiskyrusios frakcijos „Scissionisti di Secondigliano“. Gatvės virto kovos laukais: klanai žudė vieni kitus dienos metu, degino parduotuves, sprogdino automobilius. Per kelis metus žuvo per 120 – 150 žmonių oficialiai, apie 300 neoficialiai, tarp jų – ir visiškai atsitiktiniai civiliai. Karas vyko taip, lyg teisėsaugos išvis nebūtų: kai kurie policininkai buvo papirkti, kiti tiesiog nesikišo. Neapolis tuo metu priminė mafijos okupuotą teritoriją, o Camorra – ne kriminalinę struktūrą, o tikrą valdžią.
Šaltiniai: Camorra, Vikipedia; Scampia karas, Vikipedia.

Lietuva – ne stebėtoja, o logistikos grandinės dalis
Klaipėdos uostas – ne Roterdamas ar Antverpenas, bet jau įrašytas Europos kokaino maršrutų žemėlapyje. 2010 m. čia sulaikyta pusė tonos kokaino, paslėpto šaldytos žuvies konteineryje – tuo metu tai buvo didžiausias konfiskavimas Lietuvoje. 2017 m. iš Ekvadoro atplukdytuose plastiko liejimo formų muliažuose muitinė aptiko dar vieną siuntą – daugiau nei 610 kg kokaino, skirto Rusijos rinkai. Nuoroda: Klaipėdoje muitininkai sulaikė daugiau nei 600 kg kokaino iš Ekvadoro.
Tuo pat metu teisėsauga fiksuoja nuolatines mažesnes siuntas, gabenamas sausuma, bei vietinius prekeivius. Visa tai rodo, kad Lietuva – ne tik geografiškai patogi stotelė, bet ir kokaino vartotoja.
2017 m. Prancūzijos karo laivas sulaikė jachtą „Afalina“, kurioje aptikta apie 1,5 tonos kokaino – tai vienas didžiausių sulaikymų, susijusių su Lietuvos piliečiais. Vėliau paaiškėjo, kad jachta buvo valdoma tarptautinio tinklo, o pagrindiniais veikėjais laikomi du lietuviai – Virginijus Labutis ir Rokas Karpis. Nutekėjus Kolumbijos teisėsaugos dokumentams, abu siejami su daugiau kokaino siuntų, nukreiptų į Okeaniją, bei galimais ryšiais su Sinaloa karteliu. 2023 m. Jungtinės Valstijos oficialiai pripažino juos tarptautiniais narkotikų prekeiviais ir paskelbė sankcijas. Ši istorija – spalvinga, kompleksiška ir daugiasluoksnė, todėl norint ją pilnai suprasti, verta perskaityti visą LRT straipsnį: Tarptautinis tyrimas: du lietuviai, tonos kokaino jachtoje ir investicijos Druskininkuose.

Romantika, kuri baigiasi kapuose

Apie Medeljino kartelį, Escobarą, Sinaloa ir „El Chapo“ – girdėję beveik visi. Serialai, filmai, dokumentika. „Narcos“ pavertė juos herojais, o Escobaro pavardė šiandien skamba vaikų – ir ne tik jų – burnose dažniau nei kai kurių rašytojų ar gydytojų. Vieniems tai – žaidimas, kitiems – stiliaus dalis. Atsiranda žmonių, kurie tatuiruojasi kartelių simboliką, kalba apie „verslo genijų“ ar „alternatyvų teisingumą“. Jie nemato deginamų lavonų, nemato motinų, kurių vaikai dingo be pėdsakų. Jie mato tik legendą, išgrynintą iki scenarijaus.
Niekas nesako, kad negalima žiūrėti filmų. Bet reikia žinoti, kur baigiasi scenarijus – ir kur prasideda realybė.
Apie tai galima rašyti be galo – nes ši realybė nesikeičia. Karteliai ir lyderiai keičiasi, metodai tobulėja: vietoj mačečių ir AK-47 šiandien naudojami dronai ir palydovinė žvalgyba. Tačiau kraujas vis dar liejasi laisvai. Kiekviena epocha turi savo žudikus, egzekucijas ir aukas. Viskas kartojasi.
Tu net neturi kasti giliai. Užtenka kelių angliškų žodžių paieškoje: „Mexico cartel…“, „Colombia…“, „Napoli Camorra…“. Ekranas užliejamas – kapavietėmis, vaizdais be cenzūros. Vos pradedi ieškoti faktų – griūva viskas, ką buvai matęs filmuose. Nėra jokios romantikos. Tik egzekucijos, lavonai be vardų, motinos be vaikų.
Ir kai pamatai nuotraukas, kurios net netinka viešinimui, supranti, kiek viskas supuvę. Kino realybė rodo trupinius tiesos, o visa kita – sumontuota, su lėta muzika ir filtrais. Bet realybėje nėra į ką žiūrėti. Nėra nieko gražaus. Nėra jokio „stiliaus“. Tik žudynės ir mirtis.
Čia aprašyti tik keli iš garsiausių vardų. Bet kokainas neapsiriboja vien tik Pietų Amerika ar Europa – jis žymi savo kelią visur, kur atsiranda paklausa. Nuo Afrikos uostų iki Azijos miestų, nuo Australijos krantų iki Balkanų takų – visur, kur atkeliauja kokainas, ateina ir smurtas.
Mes pradėjome šį kelią nuo klausimo – kiek visa tai kainuoja? Ir nors skaičius galima rašyti milijonais ar milijardais, tikroji kaina – ne eurais matuojama. Kaina – tai mirtys. Tai šalys, kuriose kapai kasami ekskavatoriais, o užverčiami buldozeriais.
Bet jei jau taip norisi skaičių – tai štai: viena tona kokaino juodojoje rinkoje gali kainuoti apie 50 milijonų eurų. Už tokią sumą galima pastatyti ligoninę, išmaitinti miestą ar išgelbėti šimtus gyvybių. Bet vietoj to – kažkur iššaudoma visa miesto gatvė, kad būtų išlaikyta viena siunta.
Jei tau karteliai – stilius. Jei Escobaras – herojus. Jei „koksas“ – tiesiog smagi detalė tavo savaitgaliui. Tai Tavo linksmybės – kažkieno kapinės.

Skaitykite apie žalingiausią legalų stimuliantą – nikotiną.

• Facebook
• WhatsApp
• Telegram
• Reddit