Ramybė, atsipalaidavimas, malonumas… ir lėta mirtis. Viskas įskaičiuota. III dalis.
Šį straipsnį skiriu Gintarui – ir visiems, kurie vis dar gyvena nikotino vergijoje.
Nikotinas – įspėjimas nerūkantiems
Jei nesi rūkalius – nuoširdžiai nežinau, ar verta skaityti toliau. Ne todėl, kad šis skyrius tau būtų beprasmis – o todėl, kad tai, kas čia bus parašyta, kalba apie vidines kovas, kurių tu galbūt niekada nepatyrei. Apie priklausomybę, kuri ne visada paklūsta logikai. Apie norą mesti, bet trauką likti. Apie momentus, kai tu pats esi sau priešas.
Tai skyrius ne apie statistiką, o apie realybę – apie purviną, užslėptą, dažnai gėdingą kasdienybę tų, kurie rūko. Ne iš mandrumo, ne iš kvailumo, o iš įpročio, skausmo, pabėgimo.
Jei nesi tame – skaityk su atvira galva, bet žinok: čia bus daugiau nei faktai. Loginė beprotybė, kurią supranta tik tie, kurie joje buvo ir yra. Nes tik ją supratus galima kalbėti apie išėjimą.
O jei rūkai – tai tavo skyrius. Iki pat galo.
Paskutinė iliuzija
Jei reklamos būtų nuoširdžios: Sveikiname, kad rūkote! Mes nuoširdžiai dėkingi – jūsų plaučiai padeda mums auginti pelną. Vardan jūsų priklausomybės, mes investavome į brangias filtravimo sistemas, kad vėžys jus pribaigtų truputį vėliau. Norime, kad suspėtumėte nupirkti kuo daugiau ir mirtumėte vėliau. O jūsų vaikai? Nesijaudinkite. Mes pasirūpinsime, kad jų karta rastų „sveikesnę“ priklausomybę – galbūt su garais, galbūt su „Oru ir Eteriu“, bet vis tiek – su kasdieniu mokėjimu. Ačiū, kad esate nuostabūs klientai. Jūsų kvėpavimas – mūsų verslas.
Čia pabandysime pažvelgti į paskutinius, bet bene įdomiausius rūkalių pasaulio užkaborius – jų iliuzijas, ir gyvenimo filosofijas, kurios dažnai slepia ne daugiau, nei baimę keistis. Ši dalis – ne mokslinis darbas, ne klinikinis tyrimas ir ne pamokslas. Tai mano paties samprotavimai – paremti patirtimi, stebėjimais, logika, pokalbiais, knygomis, žurnalais ir 17 metų rūkaliaus gyvenimu.
Aš nesakau, kaip tau gyventi. Nes aš nežinau, kas tu ir net jei žinočiau, neturiu teisės spręsti už kitus. Bet jei kažkas iš to, ką čia perskaitysi, duos minčių ar privers akimirkai sustoti – vadinasi, tai jau kažką reiškia. Nesiūlau nei stebuklų, nei nurodymų. Tik siūlau kritiškai pamąstyti – ar tai, ką mes visada galvojame yra vienintelė tiesa.
Prieš pradedant analizuoti visas tas gyvenimo filosofijas, kurios dengia rūkymo realybę, verta prisiminti, kaip viskas prasideda. Ne nuo nikotino. Ne nuo cigarečių pakelio. O nuo iliuzijos. Ir ši iliuzija dažnai prasideda… saldžiai.
Viskas prasideda nekaltai. Vaikystėje – šokoladinės cigaretės. Mažas šokoladinis pagaliukas apvyniotas baltu popieriuku – lyg ir skanėstas, bet svarbiau ne skonis, o vaizdas. Laikai tarp pirštų, įsivaizduoji save kaip suaugusį, „kietą“, gal net pavojingą. Pirmas ritualas be medžiagos. Pirmas kvėpavimas į iliuziją. Tada plastikinis šūdniekis iš turgaus – nieko nepildai, bet kai trauki, užsidega lemputė ir oras. Dabar – Suck™ ir kiti ritualų pakaitalai. Nuo vaikystės iki biohakerio – vienas įprotis, tik pakuotė vis brangesnė.
O tada, po visų šių šypsenų ir pseudopagalbos produktų, lieka tik viena – žmogus su priklausomybe, kuris pats nebesupranta, kur prasideda jo pasirinkimas, o kur baigiasi programavimas. Ir taip gimsta iliuzijos. Pradėkime nuo pirmosios.
1. Noriu – rūkau. Noriu – nerūkau.
Yra tokia žmonių rūšis – „mąstantys rūkaliai“, kurie ramiai pareiškia: „Aš tai nepriklausomas. Aš pats pasirenku. Noriu – rūkau. Noriu – nerūkau.“ Paprastai jie tai sako rūkydami, dešimtmetį, kasdien. Ir būtinai pabrėžia, kad galėtų bet kada mesti, bet dabar nemato prasmės, nes „kaifuoja“, „padeda susikaupti“, „nuramina“. O jei paklausi – ką tiksliai tau duoda rūkymas? Jie susimąsto. Apsidairo. Galvoja. Ir atsako kažką tarp „nu… nežinau, bet duoda“. Štai kur esam – vergija, kuri net nebesuvokiama kaip vergija. Tarsi kažkas įdiegė virusą, kuris sunaikino mąstymo dovaną, bet pasakė: „Tu čia pats taip nori. Tu valdai.“ Ir žmogus patikėjo.
Tai nebe pasirinkimas – tai programa, kuri pagamino antivirusinę logiką: „Tu ne vergas, tu laisvas, tiesiog šiuo metu pasirenki save nuodyti.“ Ir tada, kai iš tikro pabandai mesti, pasirodo, kad ne taip jau ir lengva. Nes „noriu – nerūkau“ niekada nesuveikia ilgiau nei kelias dienas. Staiga atsiranda „stresas“, „siaubinga diena“, „stiprus noras“, „išimtis“, ir viskas grįžta į tą pačią ciklo pradžią.
Ir jei tokiam žmogui pasakytum: „Na tai pirmyn – pabandyk dabar“ – greičiausiai sulauktum keiksmažodžių ir to paties seno „tu man neaiškinsi, mesiu kada panorėsiu“. Bet metų metai eina, o tas „panorėsiu“ niekaip neateina.
O tiems, kurie vis dar šventai tiki, kad tai tik jų laisvas pasirinkimas, – aš nežinau, kas galėtų padėti. Gal tik vėžys. Vėžys tikrai padės. Anksčiau ar vėliau – jis labai gerai išsprendžia priklausomybės rūpesčius.
2. Tik prie progos
Yra tokia rūšis – proginiai rūkaliai. Jie „nerūko“, pasimėgauja tik per šventes, tik kai vartoja alkoholį. Tik kai atostogos. Jie gali nerūkyti mėnesį, du, net tris. Ir tai suteikia jiems didžiausią iliuziją: „Aš kontroliuoju.“
Bet iš tiesų, tai tas pats, kas pilti benziną į nevaldomą ugnį ir ramiai sakyti: „Kol kas viskas gerai.“ Vienas dūmas – ir visa smegenų sistema vėl prisimena, kas čia buvo. Visa priklausomybės architektūra, kuri jau buvo sugriuvusi, atstatoma per kelias sekundes. Visi rūkaliai pakliuvo į spąstus tokiu pačiu principu – galvojo, kadangi šis daiktas toks šlykštus, tikrai galės rūkyti „tik prie progos“. Arba nerūkyti, bet pabandė, ir užteko vieno karto.
Šitie žmonės pavojingi ne todėl, kad rūko retai. O todėl, kad savo elgesiu siunčia žinutę: „Rūkymas nėra problema, jei tik kartais.“ Ir tie, kurie įklimpę arba nuoširdžiai bando mesti, tai mato. Ir pasako sau: „Aš irgi norėčiau tik kartais.“ Bet tai – iliuzija. Ir tušti norai. O žala smegenims neišmatuojama. Nes kiekvienas „kartas“ – tai slapta žinutė pasąmonei: „Mes vis dar kartu.“
Mes esame skirtingi – ir tai Dievo dovana. Bet pradėjome rūkyti, nes norėjome būti tokie kaip kiti. Ir proginiai rūkaliai – tai tie „kiti“, kurių žinutė sklinda toliau: „Tai normalu. Tai nieko tokio.“
Proginiai rūkaliai – tai reklaminis triukas priklausomybės iliuzijai. Lyg ji būtų stilinga, subtili, ribota. Tačiau priklausomybė ribų nepripažįsta. Jei tu atidarei duris – ji užeis. Lyg tai būtų jos namai. Ir kai pabandysi išprašyti – jau bus per vėlu. Ji bus atsinešusi lagaminus.
3. Gurmanas be skonio receptorių
Yra rūkančių, kurie tvirtina: „Aš tai dėl skonio. Man patinka šita rūšis. Jei jos nebūtų – nerūkyčiau.“ Na taip. Ir dar jie turi išlavintą gomurį, moka derinti cigaretę su kava, šokoladu, o gal net su gyvenimo filosofija. Tik yra viena bėda – skonis čia niekuo dėtas.
Jei tavo rūkymo pagrindas yra „ICE mint“, „Black cherry blast“, „Double fresh strong boost“ – tai tu ne gurmanas, o rūkalius su gurmaniškai išplautomis smegenimis. Tu ne skonį renkiesi – tu renkiesi dezodorantą su nikotinu. Rinkodaros triumfą, dirbtinių kvapų ir priklausomybės mišinį, kuris turėtų užmaskuoti, kad rūkymas – tai paprasčiausia smarvė.
Skonis? Jei tikrai rūkytum dėl skonio – tu jo neįvertintum. Nes rūkymas žudo skonio receptorius. Nieko tu nebejauti, tiesą sakant. Viskas tampa vienodai – saldu, rūgštu, kartu, viskas dūmuose. Ir jei tau atrodo, kad mėgaujiesi – tai tik todėl, kad smegenys taip nori tikėti. Nes organizmui tai – nuodas, bet smegenims reikia pasiteisinimo.
Kvapas? Kol pats rūkai – dažniausiai nieko nejauti. Tik kai patenki į prirūkytą patalpą nerūkydamas – pajauti, kas tai per smarvė, net kvėpuoti sunku. Deginamas popierius, sena peleninė, šleikštulys. Ir dar ta pati rūšis, kurią „myli“ – staiga tampa tokia atstumianti, kad norisi kvėpuoti per dujokaukę. Tai kur čia tas „skonis ir kvapas“?
Netikite manimi? Gerai – išbandykite. Jei pažįstate rūkalių, kuris sako, kad rūko dėl skonio ar dėl kvapo – palaukite, kol jis užsirūkys stresinėje situacijoje. Tada paklauskite: „Ar tikrai skanu?“ Ir stebėkite jo veido išraišką – nes jis arba norės jus nužudyti arba atsakys sutrikęs, nepatenkintas, meluodamas, arba naudodamas šių jausmų kombinaciją. Apie skonį neišgirsite. O jei jam „patinka kvapas“ – tada, kai kepsite mėsą ar baklažanus pastatykite jį taip, kad stovėtų tiesiai dūmuose, lyg prie rūkymo pečiaus. Ir žiūrėkite, kiek laiko jis mėgausis.
Visa ši skonio ir kvapo teorija – tai tik gražus popierėlis apvyniotas aplink šūdą. Nes kai žmogui pasiūlai kitą rūšį – jis paima. Kai baigiasi mėgstamas variantas – ima bet ką. Kai nebėra nė vienos cigaretės – prašo likučio. Nes ne skonis svarbu. Svarbu – kad būtų.
Tualeto purškalus gamina rožių kvapo ne todėl, kad kažkas mėgautųsi rožėmis sėdint ant sosto, o todėl, kad reikia užmušti tą tvaiką. Skonis – tik kvapas, kad nejaustum nuodų. Kad mažiau smirdėtų.
Ir čia visa esmė: rūkymas ne apie skonį. Jis apie būtinybę. Apie vergovės mechanizmą, kuris kausto taip stipriai, kad tinka bet koks dūmas – nesvarbu, ar fresh mint, ar degutas. „Skonis“ – tai tik etiketė, kuri leidžia pasijusti ne vergu, o gurmanu. Na, esmė visada ta pati: rūkaliai vartoja tą patį – nikotiną. Visa kita – tik skirtingų kvapų saviapgaulė.
„Skonio gurmanas“ – kai pasaulis dega, o tu vis tiek mėgaujiesi tobulu cigaretės aromatu. Kiekvienas įkvėpimas – tarsi someljė vertinamas dūmo buketas: pelenų natos, lengvas plastiko prieskonis ir subtilus degančių užuolaidų kvapas. Foninis vakarėlis tik papildo patirtį – kai turi cigaretę, net gaisras tampa dekoracija tavo pasimėgavimui.
Ši absurdiška nuotrauka sukurta šviečiamaisiais tikslais.
4. „Rūkantis sportininkas“
Dar viena įdomi figūra – „rūkantis sportininkas“. Ne dėl to, kad jis sportuoja, nors gali ir sportuoti (sporto pasiekimai: iki 100m. sprintas), bet dėl to, kad tiki, jog jei dar kvėpuoji – viskas gerai. Jis rūkė 20, 30, gal net 40 metų, bet vis dar gyvas, gal net „stiprus kaip jautis“. Ir tada eina frazė: „Aš pažįstu vieną, kuris rūkė visą gyvenimą ir nieko jam nenutiko.“ O dar – „Pažįstu tą, kuris nerūkė ir mirė jaunas.“ Tai tarsi sakyti: „Aš vieną kartą perėjau gatvę užsimerkęs – nepartrenkė. Reiškia, saugu.“
Bet statistika ne apie pavienius atvejus. Ir gyvenimas – ne tik apie išgyvenimą. Rūkymas dažnai nekerta staigiai. Jis naikina iš lėto – pirmiausia ištvermę, kvėpavimą, o tada – visą gyvenimo kokybę. Daug rūkalių sako: „Aš tai dar lipu laiptais, viskas gerai.“ Taip, bet kiek ilgai?, kiek ilgai dar lipsi be vamzdelio, kiek ilgai be dusimo?
Spėlioti pagal kitų pavyzdžius – labai patogu. Bet net jei pažįsti tą, kuris rūkė iki 80 metų – tu nežinai, kaip jis gyveno tuos metus. Gal su kiaurais plaučiais, gal su dusimu, gal su balionėliu deguonies, gal kas rytą atsikosėdamas krauju. Bet „gyveno“. Na taip – egzistavo.
Čia tas pats kaip girtis tuo, kad iššokai pro trečio aukšto langą ir nenusilaužei kojų. Ar tikrai tai pavyzdys, kurį verta kartoti kitiems? Gal visgi sėkmė buvo ne taisyklė, o stebuklas, kuris kitą kartą baigsis kojų ir stuburo lūžiais.
Šita „man tai nieko nenutiks“ logika – tai iliuzijos gynyba. Nes kol kas nieko nenutiko. Kol kas. Bet niekas iš tų, kurie dabar guli su amputuotom kojom, ar vėžiu plaučiuose, irgi nepradėjo nuo tragedijos. Jie irgi buvo „stiprūs“. Kol nesibaigė oras.
Ir baisiausia tai, kad tokie rūkaliai tampa pavojingi ne tik sau, bet ir kitiems. Jie tiki tuo, ką sako, o, kadangi, sako užtikrintai – atsiranda, kas jų klauso: draugai, kolegos, vaikai ir t.t. Ir viskas – iliuzija tampa virusu. Sugedęs mąstymas perduodamas lyg patarimas. Lyg tai būtų tiesa. Ir tada tai jau nebe vieno žmogaus saviapgaulė – tai socialinis rūkymo pateisinimo tinklas, kur visi vieni kitiems pakartoja tas pačias nesąmones, kol jos tampa bendru suvokimu. Lyg kolektyvinė hipnozė.
Kovok už sveikatą – su cigarete burnoje!
Legendinis boksininkas Joe Louis – ringe nepalaužiamas, bet nuo „Chesterfield“ smūgių apsiginti pamiršo. Ši reklama – tobula iliustracija, kaip net sporto dievai buvo naudojami, kad nikotino vergovė atrodytų kaip pergalė. Jei jis rūkė, nors stipriai tuo abejoju – tai turbūt ir tau padės, tiesa? Tik klausimas – kovai su kuo?
Šaltinis: Stanford Medicine Tobacco Ads Collection.
5. Visi kažkada mirsime
Kita mėgstama rūkančiųjų mantra – „Visi turi priklausomybių. Visi kažkada mirsime. Niekada nežinome kiek mums liko. Vienas rūko, kitas kemša mėsainius, trečias geria“, ir pan. Genialu. Tarsi sakytum: „Gal mane kita savaitę nutrenks autobusas – tai kam čia tada stengtis gyvent sveikai?“ Ir toks žmogus nuoširdžiai tiki, kad šios mintys yra logiškos arba nori galvoti, kad kiti patikės šitom nesąmonėm.
Taip – visi mirsime. Bet mirti ir lėtai save žudyti – ne tas pats. Ir net jei tikimybė numirti nuo širdies priepuolio yra kažkiek reali – ar tai reiškia, kad reikia stengtis dėl to? Čia tas pats, kas sakyti: „Niekada nežinai, kada ištiks insultas – tai gal pradedu treniruotis insultui nikotinu?“
Jie sako: „Aš pažįstu tą, kuris rūkė ir gyveno ilgai.“ Bet ar pažįsti tą, kuris rūko dabar ir bando miegoti su tracheostomine skylute kakle? Ar įsivaizduoji, kaip atrodo paskutiniai metai su plaučių emfizema? Čia ne apie mirtį. Čia apie tai, kaip tu gyveni iki mirties.
Šitie „filosofai“ pasirenka cinizmą vietoj atsakomybės. Jie bando tave įtraukti į savo „taigi visi“ logiką, kurioje viskas, „vienodai žalinga“, todėl nieko daryti nereikia. Ir jei tu jų klausysi – gali ir pats taip pagalvoti. Būtent todėl ši rūšis tokia neatsakinga – ji žlugdo norą keistis: „kam stengtis?“
Pasvarstykime: jei žinai, kad vieną dieną mirsi – ar tu eini per gatvę užsimerkęs? Ar nepasižiūri į abi puses? Ar nesidraudi? Tai kodėl su rūkymu viskas kitaip?
Mirtis nėra pasirinkimas. Rūkymas – yra.
O jei logika yra „bent jau negeriu ir nevartoju narkotikų“, tai klausimas toks: kodėl tada sąmoningai renkiesi nuodą, kuris naikina organizmą po truputį? Nes nikotinas ir yra lėtas, įteisintas nuodas. Jis gal nesugriaus per savaitę gyvenimo kaip heroinas, bet per laiką sunaikins kvėpavimo takus, kraujagysles, širdį, plaučius, odą, dantis, akis. Viską. Ir visa tai – dėl malonumo?
Lygintis su blogesniais – visada patogu. Gali ir pasakyti: „Bent jau nesu serijinis žudikas, todėl rūkymas – visai nieko.“
6. Ponas ir ponia Ramybė
Yra rūkantys, kurie nerūko dėl priklausomybės. Ne. Jie rūko, nes jiems padeda. Padeda susikaupti, nurimti, pabėgti, atsipalaiduoti, pabūti su savimi. Vieni šį ritualą atlieka prie kavos, kiti – užklupus stresinėms situacijoms, treti – tiesiog „nes kitaip neišeina“. Cigaretė tampa tarsi draugas. Arba dar geriau – psichologas, psichiatras ir guru viename. Vienas įkvėpimas – ir pasaulis nušvinta. Koks dar nerimas, kokia įtampa? Cigarečių dėžutė išsprendžia viską. Keturiais litrais dūmų per dieną.
Tik yra viena smulkmena – tą patį nerimą, kurį cigaretė „numalšina“, ji pati ir sukelia. Nes kai nikotino lygis krenta, kūnas siunčia signalą: trūksta. Ir štai – nervingumas, nerimas, įtampa. Pridegi cigaretę – ir ramu. Ne todėl, kad ji ramina. O todėl, kad numalšina krizę, kurią pati sukėlė. Kaip duoti sau per galvą su plaktuku, o tada išgerti nuskausminamųjų ir sakyti: „Šitie vaistai man labai padėjo“
Dar juokingiau darosi, kai žmogus sako: „Rūkymas padeda susikaupti.“ Taip, maždaug tiek pat, kiek pagirių galvos skausmas padeda planuoti ateitį. Nikotinas stimuliuoja, bet tik labai trumpam – paskui vėl seka kritimas. Kuo daugiau „susikaupi“, tuo daugiau dozių reikia, ir tuo daugiau žemyn krenti. Čia ne koncentracija – čia priklausomybės karuselė, kur kiekvienas ratas reikalauja dar vieno rato, kad neapsivemtum nuo abstinencijos.
Ir tai – „ramybė“? Jeigu cigaretė ar apskritai nikotinas yra vienintelis atsipalaidavimo būdas, tai čia ne ramybė. Čia panika, užmaskuota kaip ritualas. Ir ponas bei ponia Ramybė tai žino. Tik per daug bijo pripažinti, kad be savo „pagalbininko“ jie… labai greitai pasidaro nervingi.
Jei kada teks bendrauti su tokiu žmogumi, ir netyčia jam baigsis gyvybės šaltinis – cigaretės, skystis, ar kita nikotino forma – atkreipkite dėmesį į jo susierzinimą. Jo „ramybė“ išgaruos per penkias minutes. Ir vietoj „atsipalaidavusio “ žmogaus prieš jus atsistos sutrikusi, besiblaškanti, agresyvi priklausomybė – ramybės imitacija virs chaosu. Nes kai nebėra, kuo pridengti skylės viduje – ji ima rėkti.
Nors, iš tikrųjų, tą tikrą, natūralią ramybę žmogus prarado tą pačią dieną, kai pirmą kartą įtraukė dūmą. Ir nuo tada ją bando atkurti visom įmanomom priemonėm, kurios tik dar didina skylę viduje.
7. „Profesionalus Metikas“
Yra tokia rūšis – profesionalūs metikai. Jie jau metę penkis kartus. O gal septynis. O gal ir dvylika. Jie turi statistiką. Jie turi istoriją. Kiekvieną kartą buvo įsitikinę, kad „šįkart – jiems pasiseks“. Kiekvieną kartą buvo paskutinė. Bet dabar jie vėl rūko – ir gali tau viską papasakoti apie tai, kaip tai buvo sunku. Ir svarbiausia – kaip jie viską supranta.
Šitie žmonės niekada nesako, kad nenori mesti. Jie visada „ruošiasi“, „svarsto“, „ieško tinkamo momento“. Bet tas momentas beveik niekada neateina. Nes šiandien… šiandien dar viena paskutinė. O rytoj – kai baigsis dabartinės nikotino atsargos, kai „paskutinis pakelis bus surūkytas“, kai „nebeliks nė vienos cigaretės namie“ – tada tikrai mes. Bet dažniausiai tai tik dar viena jų pačių sukurta iliuzija, dar vienas ritualas, leidžiantis pasijusti, kad jie „kontroliuoja situaciją“. Jie save pateikia kaip ekspertus: „Aš tai žinau, ką reiškia mesti. Aš tai perėjau.“ Tik kažkodėl vis dar rūko. Kaip alkoholikas, kuris tau dėsto apie blaivybę su buteliu rankoj. Žino viską. Tik nesugeba pasinaudoti savo patarimais.
Problema ne tame, kad jie bandė ir nepavyko. Problema – kad jie įsimylėjo patį „metimo“ procesą. Jie tampa metikais, bet ne „nerūkančiais“. Jiems patinka būti tuo, kuris „kovoja“. Nes jei tikrai mestų – dingtų visa drama, visa „istorija“. Reikėtų būti laisvam. O tai jau nebe taip įdomu.
Ir todėl jie pavojingi – nes gyvena iliuzijų pasaulyje. Jie buvo tose kančiose, jie „kovojo“, jie „atlaikė“. Ir Jei tu klausysi jų istorijų – gali ir pats patikėti, kad mesti yra arba didvyriška kančia, arba visiška smulkmena, kurią galima padaryti „kada panorėsi“. Abiem atvejais tai tik iliuzija, kuri leidžia atidėti tikrą sprendimą. Nes iš tikrųjų – tai tik vienas aiškus pasirinkimas be pasirinkimo.
8. Vieną rytą prabusiu kaip naujas aš – ir viskas.
Dar viena populiari rūkalių iliuzija: „Vieną rytą atsikelsiu ir viskas. Nebesinorės rūkyti.“ Nes, girdi, senelis taip padarė. Vieną rytą prabudo, pasakė „gana“ – ir nustojo. Bet dažniausiai nepasako, kad tuo metu jis jau kvėpavo per vieną vamzdelį, šlapinosi per kitą ir gyvenime jau nebenorėjo nieko išskyrus mirtį. Bet esmė gi tokia – jis metė. Tai reiškia, kad ir aš kada nors prabusiu. Kada nors. Gal rytoj. Gal po švenčių. Gal kai tapsiu seneliu.
Bloga naujiena: tokie prabudimai – retenybė. Taip, pasitaiko žmonių, kurie vieną rytą tiesiog nebenori rūkyti. Bet tai – ne planas. Ne sprendimas. Tai – loterija. Geriausiu atveju – 50/50, o dažniausiu – 0. Ir net tie „prabudimai“ dažniausiai nekyla iš širdies gelmių, o iš šoko: insultas, vėžio diagnozė, širdies smūgis. Kai organizmas jau sušuko garsiau nei priklausomybė. Kai tai jau nebe pasirinkimas – o paskutinis šansas.
Šitą svajonę maitina specifinė rūkalių rūšis – tie, kurie nieko nekeičia, bet turi aiškų „planą“: vieną rytą atsibusiu – ir viskas pasikeis. Jie nekenkia tik sau – jie tampa kvailos vilties platintojais. Užkrečia kitus. Ir tu, klausydamas tokių pasakų, gali pats pradėti tikėti: „Gal ir man taip bus. Gal dar nereikia nieko daryti.“
Bet ne – tai ne planas, o migdomoji pasaka. Tik be datos, be priežasties, be išėjimo. Nes taip, tavo senelis gal ir nustojo rūkyti vieną dieną, bet gal tada jam jau buvo įstatytas kateteris, o gyvenimas – beveik baigtas.
Šitie žmonės laukia stebuklo. Tarsi kažkas juos išjungs, perkraus – ir jie atsibus kitokie. Nuo kažkada. Bet nieko nebus, kol neateis aiškumas. Kol nepamatysi, kad ne rytas čia svarbiausias. Ne vamzdeliai. Ne seneliai. O tu.
Nepradėk gyventi pagal svetimas pasakas, nes gali pasirodyti, kad tas „vienas rytas“ niekada neateina. Arba – ateis, bet jau per vėlai.
9. Dūmas vietoj stuburo
Yra rūkančių, kuriems cigaretė – ne tik nikotinas. Ji – tapatybės dalis. Jie rūkydami jaučiasi svarbūs. Laisvi. Kieti. Paslaptingi. Brandūs. Tarsi, dūmas būtų kokia nematoma karūna ar skydas, kuris juos saugo nuo pasaulio. Cigaretė tampa charakterio pakaitalu.
Tokie žmonės nesako: „Aš negaliu mesti.“ Jie sako: „Aš toks esu.“ Ir va čia prasideda tikroji tragedija – kai priklausomybė suauga su asmenybe. Kai cigaretė tampa tavo „aš“. Ir tada, jei ištrauktum iš jų rankos tą nuodų lazdelę – staiga nebeliktų, ką rodyti pasauliui.
Bet jei tavo tapatybė paremta dūmais – tai ne asmenybė, tai dūmų užsklanda. Nes cigaretė nėra laisvė. Ji nėra stilius. Ji nėra maištas. Ji – grandinė. Su stilingu filtru.
Ir baisiausia tai, kad tokių žmonių nereikia versti mesti – jie net nenori. Jie bijo, kad be cigaretės taps kažkuo mažesniu. Kad nebebus „įdomūs“. Kad bus tik jie – be dūmo, be teatro, be kaukės.
Bet, galbūt, būtent tada ir paaiškės, ar ten, po dūmų debesimi, buvo kas nors tikro. Nes, jei reikia nuodo tam, kad būtum savimi – tai kažkas su tuo „savimi“ labai negerai.
10. Biologinis fatalistas ir Užšaldytas rūkalius
Yra rūkančiųjų, kurie pasiekė naują saviapgaulės lygį – jie tiki, kad jų priklausomybė nebe jų kaltė, o grynas biologinis faktas. Ne psichologija, ne įprotis, o fiziologinė būtinybė. Esą organizmas „jau reikalauja“, „jau per vėlu“. Tarsi nikotinas būtų įrašytas į DNR, o cigaretė – ne pasirinkimas, o hormoninis balansas.
Vienas iš jų man rimtu veidu aiškino: „Aš pradėjau labai anksti, dar vaikas buvau – dabar tai jau fiziologija.“ Lyg tai būtų kokia genetinė mutacija. Bet realybė – daug paprastesnė: kūnas tiesiog priprato. Priprato prie dozės, prie ritualo, prie nikotino. O kai negauna – surengia emocinį spektaklį. Bet tai tėra kelių dienų stresas, po 3–4 dienų dingsta ir jis. Kūnas nori tik to, prie ko buvo pripratintas – ir tiek.
O šis tipas sau įsiteigęs, kad jei nerūkys – viskas. Subyrės. Organizmas ims trūkinėti kaip senas televizorius be antenos.
Tą patį melą tik kitu kampu išrutuliojo kitas, dar labiau „pasikaustęs“. Sako: „Jeigu mane kas užšaldytų šešiems mėnesiams, tai pabudęs aš jau nerūkyčiau, būčiau pamiršęs.“ Ir čia mes jau nebe medicinoje – čia jau mokslinė fantastika. Šitas žmogus taip nori mesti rūkyti, kad vienintelė įmanoma išeitis – tapti laikinai negyvu. Ne išspręsti problemą – o pabėgti į neegzistuojančią erdvę – laiką, kurio nėra.
Tarkime, stebuklas įvyko – atšildytas po pusmečio, žmogus kaip naujas. Bet ar tikrai jis pamirštų tik cigaretes? O kaip vardas, tapatybė? Ir svarbiausia – jei kas nors šalia užtrauktų dūmą, ar jo smegenys neprisimintų akimirksniu, kas tai yra? Nes priklausomybė nedingsta nuo miego. Ji nebijo nei laiko, nei šalčio – ji gyva ten, kur gyvos žmogaus mintys.
Šitie du rūkaliai yra tobulas pavyzdys, kaip žmogus gali išsiplauti smegenis unikaliais, nepakartojamais būdais. Vienas įtikėjęs fiziologine lemtimi, kitas – moksline fantastika. Ir abu labai toli nuo realybės.
Jų problema nėra fiziologija. Ir tikrai ne technologijų trūkumas. Jų problema – tikėjimas, kad išeitis turi būti be jų pastangų. Kad kažkas kitas juos galėtų išgelbėti. Nors išeitis paprasta: nustok. Nei kūnas, nei protas nenukentės. Sugrius tik senas melas, ant kurio visa ši saviapgaulė laikėsi.
„Lung Wellness™ CryoPod 2300“
Inovatyviausia XXIIV a. technologija užtikrina, kad jūsų plaučiai išliks 100 % švarūs – amžinai. Mūsų patentuotas kriogeninis kvėpavimo išsaugojimo sprendimas neleidžia įkvėpti nė vienos dūmo dalelės. Klinikiniai bandymai parodė, kad 100 % mūsų klientų nustojo rūkyti jau pirmąją dieną.
Ši nuotrauka sukurta šviečiamaisiais tikslais.
11. „Nežinantis, kad rūko“
Viena pavojingiausių rūkančiųjų rūšių – tie, kurie galvoja, kad nerūko. Garintojai, veipistai, „auksiniai skysčiai“, „be nikotino“, „tik augalas“, „tik lašelis po liežuviu“. Visa tai – nikotino užsklanda, skirta vienam dalykui: nuslėpti tiesą. Tu rūkai. Tik šiuolaikiškai. Tik su LED lempute ir skonio burbuliuku.
Kadangi šiuo metu aktyviai domiuosi nikotino tema, Facebook ir Google maloniai „padeda“ – man visur siūlomos reklamos apie vape, snus ir t.t. Ir viena iš jų puikiai atskleidžia visą mechanizmą: sakoma, kad tabako dūmai – bjaurūs, kvapas – šlykštus, iš burnos – smirdi. Bet jų produktas? Neva švarus, švelnus, gaivus. Kvėpuok laisvai – nes tai ne dūmas, o stebuklas. Ir dar „sveikesnis pasirinkimas“. Tai toks pat marketingo triukas, kaip nealkoholinis šampanas vaikams – nulis promilių, bet jau pilnas smegenų plovimas. Juk „taip reikia švęsti“, „taip daro suaugę“, „čia tradicija“. Pakuotė – kita, bet žinutė – ta pati: įpročius galima įskiepyti nuo mažens, svarbu, kad atrodytų nekaltai.
Vape – tai cigaretė be dūmo, bet su garais Ta pati priklausomybė, tik madingesnė. Garų kvapas ne toks šlykštus? Puiku. Bet priklausomybės mechanizmas – toks pat. O kartais net žiauresnis. Elektroninė cigaretė leidžia siurbti nikotiną be pauzių, be ribų. Ir kūnas džiaugiasi – mokosi naujo būdo būti vergas. Tik švariai.
Ironiškiausia, kad šie „nerūkantys“ dažnai jaučiasi pranašesni už tuos, kurie dar su cigarete. Tarsi įveikė kažką, tarsi jų nikotinas nekaltas. Tarsi pasaka su saldžiu dūmu galėtų būti sveikatos šaltinis. Bet jei pabandai atsisakyti – pradeda purtyti. Nerimas. Tuštuma. Erzinantis alkis, kurio niekas kitas neužpildo. Kaip pas bet kurį kitą priklausomą.
Nikotinas nežino, kokioje formoje tu jį naudoji ir jam nerūpi. Ar dūmas, ar garas, ar pagalvėlė, ar rapė – kūnui tai visada tas pats signalas: duok dar. Jei tau reikia aiškintis, kad tai „ne rūkymas“, jei slepi, kad „tik kartais“, jei bandai įtikinti save, kad „čia kitaip“ – tai jau nebe pasirinkimas, o ginyba nuo laisvės.
Nori sužinoti, ar esi priklausomas? Paprasta. Pabandyk negarinti savaitę. Dvi. Nepūsti „rapė“, nenaudoti „lašelių“, nevartoti nieko. Jei tai ne priklausomybė – ramiai atsisveikinsi. Jei ne – tada tai buvo spąstai, į kuriuos pakliuvai. Galvodamas, kad bėgi nuo blogio, tu tiesiog suki ratus aplink jį. Su gaiviu kvapu ir nauja forma.
Aš tai žinau ne iš knygos. Nuo cigarečių pabėgau prieš daug metų. Buvau laisvas. Bet pabandžiau „rape“. Sakė – augalų šaknys, Amazonė, dvasinė išmintis. Ne cigaretės, ne nikotinas. Ir patikėjau.
Kol vieną dieną pajutau: laukiu dozės. Skaičiuoju, kada vėl galėsiu. Jau nebe kartais – jau reikia. Ir tada supratau: tai tas pats. Tik kitaip supakuota.
Laimei, šį kartą pabėgau greičiau. Nes jau žinojau, kaip tai veikia. Bet daug kas nežino. Ir būtent todėl užkimba.
Sakoma, kad norėdamas nugalėti priešą – turi jį pažinti. Kai kalba eina apie priklausomybę – pažink ją iš anksto, bet ne per savo kailį. Nes kai jau lauki sekančio dūmo, lašo ar pūkštelėjimo – jau ne tu renkiesi. Tave renkasi.
Todėl prieš bandydamas ką nors „naujo“ – tikrink. Ieškok. Nes dažniausiai tai ne nauja – tai senas nuodas su nauja etikete.
„Šypsena veide – garai plaučiuose.“
Reklama žada „mokslo stebuklą“ – tarsi tai būtų pažangi sveikatos inovacija, o ne cigaretė. „Lėtesnis degimas“, „AccuRay sistema“, „švelnesnis dūmas“ – viskas skamba taip gražiai, kad pamiršti esmę: tu vis dar rūkai. Nesvarbu, ar tai senas Chesterfield, ar naujas vape su USB jungtimi – kūnas vis tiek gauna tą patį signalą: duok dar. Tik šiuolaikinis rūkalius jau nebesupranta, kad rūko – nes reklama įtikino, kad tai visai kas kita.
Šaltinis: Stanford Medicine Tobacco Ads Collection.
Niekas neveikia? Net mano protas prieš mane. Tai ką man daryti išminčiau?
Galima vardinti dešimtis pasiteisinimų, iliuzijų, „priežasčių“, kodėl žmogus vis dar rūko, garina ar kitokia forma yra nikotino vergas. Bet jei nusimetame visą šitą šlamštą ir pažiūrime tiesiai į esmę – lieka viena – baimė. Baimė, kad nebebūsi toks, koks buvai. Baimė, kad nebesugebėsi atsipalaiduoti, bendrauti, dirbti, susikoncentruoti, gyventi. Baimė vien pagalvojus apie metimo procesą. Išsklaidžius visas iliuzijas, išlieka tik ši baimė. Tai vienintelė „racionali“ priežastis rūkyti – bijai gyventi laisvas. Taigi, jei rūkai, vadinasi, bijai ne priklausomybės nutraukimo – bijai savo paties proto iliuzijų ir nieko daugiau. O dabar pagalvok: ko tu iš tikrųjų bijai? Laisvės? Oro? Savęs be nuodų? Tai ne jokia jėga, ne koks mistinis „nikotino valdovas“ – tai tik proto žaidimas. Ir jei nesugebi jo sustabdyti, vadinasi, ne cigaretė tave valdo – tu pats savanoriškai pasirašai savo vergovės sutartį. Didžioji paslaptis jau atskleista – ir ji tokia banali, kad net skaudu ją pripažinti. Nėra jokios paslapties. Nėra jokio „ypatingo ryšio“ tarp tavęs ir nikotino. Tai niekas kitas kaip proto žaidimas, kurį pats sau leidai žaisti per ilgai. Ir dabar belieka tik vienas klausimas: ar išeisi iš šitos legalios vergovės pats, ar lauksi, kol ji suvalgys tave gyvą?
Šou metas
Jau sakiau, kad tikiu psichologais, psichoterapiautais, priklausomybių konsultantais, ir apskritai žmonėmis dirbančiais socialinį darbą kurie specializuojasi šioje srityje ir patys nėra priklausomi.
CBQ metodas (Cognitive Behavioral Quit method) yra metodas, sukurtas Nasia Davos, skirtas padėti mesti rūkyti naudojant kognityvinės elgesio terapijos principus. Metodas orientuotas į atpažinimą ir pokytį neigiamų minčių bei elgesio modelių, kurie skatina rūkymą. Davos paaiškina, kaip keisti savo mąstymą, kad būtų lengviau atsikratyti priklausomybės nuo nikotino ir valdyti potraukius rūkyti. Video anglu kalba.
Knyga „Lengvas būdas mesti rūkyti“ yra puiki pagalbinė priemonė, nes ji padeda ne tik išsiaiškinti, bet ir pakeisti tas vidines mintis ir įsitikinimus, kurie palaiko priklausomybę. Tai nėra kažkoks „magijos“ sprendimas, tai tiesiog tinkami, moksliniai metodai, paremti psichologija. Tai knyga, kuri ne tik pasako, ką daryti, bet ir padeda suprasti, kodėl mes norime rūkyti, ką tai reiškia ir kokie įsitikinimai verčia mus kartoti tą patį elgesį. Tačiau jei jūs net negalite jos perskaityti, nes ji guli stalčiuje neliesta, arba kitas rūkalius jau pasakė, kad ji neveikia, kaip ji jums padės? Kaip ir kognityviniai pratimai – jie neveiks, jei nesiteiksite su jais dirbti. Metodai yra tik įrankiai, tačiau tik tada, kai jūs pats esate pasiryžęs ir atviras pokyčiams, jie gali duoti tikrą efektą.
Tai veikia, nes tai ne valia ar stebuklai – tai supratimas ir tikras noras keistis. Kiekvienas, kuris bando mesti rūkyti, gali naudoti šiuos metodus, nes tai reikalauja minimalių išteklių, daugiausia jūsų noro ir pastangų.
Nesėkmės formulė
Netinkamas požiūris – jei žmogus žiūri į tokius metodus, kaip knyga ar kognityviniai pratimai, kaip į „greitą sprendimą“ arba „stebuklą“, tikrai nesugebės jų tinkamai pritaikyti. Tai nėra sprendimas per naktį, tai procesas, kuris reikalauja nuoseklumo ir darbo su savimi.
Pasirengimo trūkumas – jei jūs nesate tikrai pasiruošęs mesti rūkyti, bet dar vis bandote dėl kažkieno įtakos, tai net ir geriausi metodai gali atrodyti beverčiai. Svarbiausia yra vidinis įsipareigojimas pokyčiams, nes tik tada galite pradėti dirbti su savo įpročiais ir mintimis.
Sunkus procesas – Nikotino priklausomybė dažnai pripažįstama kaip viena iš greičiausių ir sunkiausių formų, nes organizmas labai greitai prisitaiko prie šio stimulianto, sukeldamas fizinę ir psichologinę priklausomybę. Bet niekas nepasako, kad tai sunku tiek, kiek pats sau išplovėte smegenis ir ne daugiau.
Mentalitetas ir įsitikinimai – jei nuolat kartosi sau, kad tau reikia nikotino ir be jo neįmanoma gyventi, ilgainiui taip ir bus. Mintys tampa tavo realybe. Svajok kiek nori, kad rūkymas tave ramina ir suteikia malonumą – tikrovėje tai tas pats, kas tikėtis tapti olimpiniu sportininku vien sėdint ant sofos ir spoksant TV.
Jei pripažįstate priklausomybę kaip problemą ir sutinkate, kad turite ją įveikti, sveikinu – tai jau pirmas žingsnis. Kad ir kokius sprendimus ruošiatės priimti, tikiuosi, kad šis tekstas padės apsispręsti.
Pabaigos žodis: nuodų niekas nedalina – juos pasirenkame patys
Yra vienas bendras bruožas, kuris galioja daugumai rūkalių: jie privalo turėti savo nuodų. Jei pasibaigia cigaretės, snusas, vape ar bet kokia kita nikotino forma – kyla nerimas, panika, beveik egzistencinė krizė. Ir net jei tuo metu nenori rūkyti – žinoti, kad neturi, jau kelia grėsmę „ramybei“. Tai nebe laisvė – tai kontrolė be virvelių. Priklausomybė ne šaukia, o šnabžda, ir žmogus paklūsta dar prieš suvokdamas, kad jau seniai gyvena vergijoje.
Aš esu beveik tikras, kad rūkymo įsitikinimų, pasiteisinimų, iliuzijų – yra daug daugiau, nei čia paminėta. Girdėjau daug. Pats patyriau nemažai. Bet iš esmės visos jos sukasi aplink tuos pačius stulpus: baimę, savęs apgaudinėjimą, pasipriešinimą realybei ir įsitikinimą, kad tai dar viena „gyvenimo detalė“, o ne nuodas. Svarbu žinoti: šios iliuzijos gali būti miksuotos, kintančios, mutavusios – žmogus gali tuo pačiu būti „atsipalaiduojantis rūkalius“, „proginis“, „sportuojantis“ ir „nebegalintis mesti“. Priklausomybė moka maskuotis.
Mano pačio kelias buvo pilnas šitų iliuzijų. Paauglystėj maniau, kad rūkymas – tai vyriškumas, galia, suaugusiųjų pasaulis. Vėliau – kad padeda nusiraminti. Dar vėliau – kad aš jau nebegaliu be jo gyventi. Atėjo laikotarpis, kai buvau metęs šešiems mėnesiams. Bet draugai, vakarėliai – ir aš vėl įlipau į tą patį degantį traukinį ir ilgam. Tada bandžiau viską: magnetukus, keičiamas formas, bandymus „sumažinti“. Viskas žlugdavo. Nes laukiau stebuklo. Kad kas nors kitas padarytų už mane. Kad sumokėčiau, ir priklausomybė išeitų pati.
Kol vieną dieną atėjo aiškumas. Supratau, kad raktas – tai aš. Kad jau seniai šalia yra įrankiai, tik aš jų neėmiau. Man padėjo Allen Carr „Lengvas būdas mesti rūkyti“ – knyga, kuri išgelbėjo šimtus tūkstančių visame pasaulyje. Padėjo ir paprastas, bet genialus kognityvinis triukų rinkinys, kuris išjungia melo sistemą galvoje. Be kančios, tik su supratimu.
Dabar žinau – tabako industrija nemiega. Ji tik keičia pakuotes. Vape, snus, nikotino pagalvėlės – tai ne progreso ženklas, o tik dar viena priklausomybės evoliucijos fazė. Smegenų plovimas nesustojo – jis tiesiog tapo modernesnis. Todėl ir sakau: tikrink, ką vartoji. Nežiūrėk į dizainą, žiūrėk į esmę.
Ir jei tu dar jaunas/a, dar švarus/i – tai vienas patarimas, kurį pasakyčiau visu balsu: nepradėk. Nes gailėsies visą likusį gyvenimą. Žinau, dabar skamba nerealiai. Gal net nuobodžiai. Bet paklausk bet kurio seno rūkaliaus – jis tau pasakys tą patį. Tik jis to nepasakė sau laiku.
O jei jau esi pažengęs – ištrauk galvą iš smėlio, ir suprask – tai, ką tu galvoji apie rūkymą, yra iliuzija. Viską, ką pasakoji sau – tau kažkas įdiegė. Tabako pramonė, reklama, autoritetai, kiti rūkaliai. Bet ne tu. Ir raktas į laisvę – ne kodavimas, ne adatėlės, ne LED vape’as, o tu pats. Tu ir tavo supratimas. Tavo sprendimas.
Atrakink duris, ir palik šitą priklausomybę gyventi vieną. Nes ji pati neišeis, ji pasiliks, apsimes draugu, ramsčiu, paguoda – ir lauks. Kol pratrūksi. Neleisk jai laukti.
Ačiū, kad skaitei. Dabar tavo eilė.
Jei turi ką pridėti – nesidrovėk. Gal tavo pasiteisinimas ar įsitikinimas dar nepaminėtas? Gal tu rūkai dėl visai „unikalios“ priežasties? Parašyk, pasidalink, padiskutuokim – galbūt tavo istorija bus paskutinis postūmis kitam mesti rūkyti. Jei kas nors erzino – dar geriau. Tiesa nebijo būti kvestionuojama. O jei šitas tekstas kažką tau sukėlė – vadinasi, buvo verta.