Tik viena tabletė. Ir viskas pasikeičia.
„Meilė tabletėje.“
Ekstazy pavojai dažnai prasideda nuo mažos, spalvotos tabletės. Taip dažnai vadinamas MDMA – medžiaga, kuri vienam vakarui pažada šilumą, ryšį ir euforiją. Bet niekas nepasako, ką ji palieka ryte.
Kūnas išsekęs, širdis tuščia, o siela – it perdegus elektros lemputė.
Tai, kas vakar atrodė kaip meilė visam pasauliui, šiandien virsta į apatiją, beprasmybę ir nerimą.
Ir viskas dėl mažos, spalvotos tabletės, kurią kažkas pavadino „nekaltu malonumu“.
Dirbtinai sukurta iliustracija. Tokie „ratai“ gali turėti nuo gryno MDMA iki pavojingų priemaišų – sudėtis niekada nėra garantuota.
Kas yra MDMA?
MDMA – tai sintetinis stimuliantas ir empatogenas – medžiaga, kuri laikinai sustiprina emocinį ryšį su kitais, sumažina baimę, padidina artumo ir meilės jausmą. Chemiškai tai 3,4-metilendioksimetamfetaminas, formulė C₁₁H₁₅NO₂.
MDMA artimas amfetaminui – turi stimuliuojantį poveikį, bet skiriasi savo emociniu profiliu. Jeigu amfetaminas labiau „varo“, skatina aktyvumą, susikaupimą ar euforiją, tai MDMA pirmiausia „atveria“ – daro žmogų empatiškesnį, labiau prijaučiantį, švelnesnį. Jis ne tik stimuliuoja kūną, bet ir „glosto“ psichiką – todėl dažnai vadinamas meilės arba ryšio narkotiku.
Kaip ir daugelis narkotikų, MDMA iš pradžių buvo sukurtas ne vakarėliams. 1912 m. jį susintetino vokiečių farmacijos milžinė „Merck“, ieškodama naujų vaistų nuo kraujavimo. Bet ilgą laiką šita medžiaga gulėjo stalčiuje – niekas nesidomėjo.
Tik po kelių dešimtmečių ją ištraukė Alexander Shulgin – amerikietis biochemikas, dirbęs su „Dow Chemical“ ir turėjęs teisę legaliai kurti naujas chemines medžiagas. Jis MDMA susintetino iš naujo, išbandė ją su savimi ir savo artimiausiu ratu, o patirtį aprašė. Shulgin nebuvo paprastas „mokslininkas teoretikas“ – jis pats eksperimentavo su šimtais junginių, fiksavo poveikius, ir turėjo reputaciją kaip psichodelikų tyrimų pionierius. Būtent dėl to kai kurie psichoterapeutai pradėjo taikyti MDMA terapijoje – kaip įrankį traumų, santykių, depresijos, net priklausomybių gydymui. Tuo metu MDMA dar nebuvo nelegali, o Shulgin turėjo visus leidimus ir palaikymą akademinėje bendruomenėje.
Bet tai buvo trumpas langas. Kai MDMA iš terapijos kabinetų persikėlė į klubus, reivo vakarėlius ir pogrindį – viskas išsprūdo iš rankų. 1985 m. JAV medžiaga buvo kriminalizuota, o nuo tada ji paplito visame pasaulyje kaip vakarėlių klasika.
Formų – daug. Populiariausia – tabletės, bet pasitaiko ir miltelių, kapsulių, kristalų, net skysčių. MDMA lengvai modifikuojamas, todėl gamintojai keičia formas, spalvas, dozavimą. Pavadinimų – tiek, kiek vaizduotės: ratai, kaliosai, ekstazy, molly, love drug, hug drug, supermanas, sypsenėlė, versace, red bull, bitcoinas, domino, blue dolphin, white ninja, pink tesla. Dažnai tabletės ženklinamos logotipais ar paveikslėliais – ir būtent tai tampa „prekės ženklu“. Bet turinys toje pačioje spalvoje ar logotipe gali skirtis kardinaliai – nuo gryno MDMA iki amfetamino, katinonų ar net fentanilio.
Tai viena priežasčių, kodėl ekstazio tabletės neturi garantuoto turinio – net jei jos atrodo vienodai ar pažymėtos tuo pačiu logotipu.
MDMA priklauso vadinamųjų dizainerių narkotikų grupei – tai cheminiai junginiai, sukurti laboratorijose specialiai tam, kad imituotų kitų narkotikų poveikį, bet būtų sunkiau atpažįstami, reguliuojami ar draudžiami pagal įstatymus.
Gamintojai nuolat modifikuoja molekulės struktūrą, kad apeitų teisines spragas ir sukurtų „naują“, dar nespėtą uždrausti variantą. Todėl MDMA gali būti „grynas“, bet taip pat – labai lengvai išdarkytas, su priemaišomis ar pavojingomis analoginėmis medžiagomis.
Tai nėra lengvas žaidimas. Tai cheminė rankinė granata su užrašais „meilė“, „ryšys“ ir „laisvė“, bet kai sprogsta – lieka tik tuštuma ir išsekimas.
Nuotrauka iš JAV Narkotikų prevencijos tarnybos (DEA) socialinės žiniasklaidos (@deahq). Naudojama edukaciniais tikslais, siekiant informuoti apie MDMA (ekstazio) tablečių išvaizdą ir rizikas.
Kaip veikia organizme?
MDMA nėra tiesiog „nuotaikos pagerintojas“ – tai masyvi neurocheminė intervencija. Kai jis patenka į organizmą, per keletą minučių ima kilti temperatūra, padažnėja širdies ritmas, kūnas įsitempia, bet smegenys plaukia iš malonumo. Kodėl?
MDMA iš esmės išspaudžia visą serotonino rezervą – tai tas pats neuromediatorius, kuris reguliuoja nuotaiką, empatiją, miegą, apetitą, net seksualumą. Kartu skatinamas dopamino (malonumas, motyvacija) ir noradrenalino (budrumas, streso sistema) išsiskyrimas. Gauni pilną bombardavimą – jausmas, lyg būtum įsimylėjęs, tik be kito žmogaus. Viskas atrodo teisinga, gražu ir artima.
Iš pradžių pakelia į viršų, tada sugrūda veidą į grindis – kūnas ir protas įjungia aukščiausią pavarą, o po kelių valandų sminga į duobę: nuovargis, emocinis išsekimas, nerimas, apatija. Papildoma rizika – kai MDMA maišomas su kitomis medžiagomis. Jei žmogus turi tik vieną ar dvi tabletes, bet nori „pasitaškyti normaliai“, dažnai į tą pačią naktį įmaišomas amfetaminas, katinonai ar LSD. Kartais ne savo noru – tiesiog nežinant, kas toje tabletėje. Tokie mišiniai stiprina poveikį, bet dar labiau išsprogdina smegenų pusiausvyrą. Nervų sistema ima perkaisti – tiesiogine prasme.
Po kelių valandų rezervai išsekę, serotonino – nulis, dopamino – beveik nėra. Rezultatas: „emotional crash“ – nuovargis, nerimas, susvetimėjimas, panika.
Kai kurie sako: „tai tik vienos nakties bajeris, o kitą rytą praeis“. Bet ne visiems praeina. Ilgainiui smegenys pavargsta „šokti pagal komandą“ – o tai reiškia ilgalaikius pakitimus: depresiją, miego sutrikimus, emocinį atbukimą, atminties praradimą, jautrumo sumažėjimą net kasdienius malonumus.
Viena tabletė – trumpam pakilimas. Bet po kelių kartų kūnas ima mokytis: „malonumas = MDMA“. O kai jo nėra – gyvenimas tampa pilkas ir be prasmės.
Yra ir pavojingesnė baigtis. Kartu su smegenimis perkaista ir kūnas – kyla temperatūra, išsausėja burna, dingsta apetitas, kūnas ima prakaituoti, žandikaulis sukaustytas, dantys – griežiami. Dėl dehidratacijos ir ištvermės slenksčio praradimo vakarėlio viduryje žmogus gali net nepastebėti, kad stovi ant išsekimo ribos. Kartais, bandydami atsigaivinti, žmonės išgeria litrus vandens – taip sutrikdydami elektrolitų balansą. Europoje užfiksuota ne viena mirtis, kai po kelių valandų šokio, be maisto, be poilsio, organizmas paprasčiausiai neatlaikė: perkaito, išseko ir sustojo.
Nepriklausomybės iliuzija
Iš pradžių MDMA atrodo nekaltas: „tik kartais“, „tik su draugais“, „tik šventėms“. Bet kūnas neskaičiuoja švenčių – jis fiksuoja dopamino sprogimus. Ir po kiekvieno karto smegenyse įrašomas naujas ryšys: MDMA = laimė.
Tai vadinama psichologine priklausomybe. Ne fizinis drebulys, ne siaubinga abstinencija, o tylus vidinis balsas: „be jos ne taip linksma“, „be jos ne taip bendrauju“, „be jos nesu aš“.
Pavojinga ne tik tai, kad blaivybė ima atrodyti tuščia. Pavojinga ir iliuzija: „aš nesu priklausomas“, „galiu bet kada sustoti“, „tai – tik malonumas“. Bet kai nevartoji – dažnai ieškai, kuo užpildyti vidinį vakuumą: seksu, pornografija, adrenalinu, impulsyviais sprendimais. Ne todėl, kad norisi – o todėl, kad kažko trūksta. Tiksliau – to pačio jausmo, kurį suteikė MDMA.
MDMA sukuria dirbtinį artumo pojūtį – euforiją, kūno malonumą, emocinį atsivėrimą. Dėl to ne vienas žmogus po tokios nakties supainioja tą trumpą emocinį susiliejimą su tikra meile. O kai tų pojūčių nebelieka, pradeda atrodyti, kad kažkas su tavimi ne taip. Kad praradai ryšį su savimi. Ir kad reikia jį atkurti.
Priklausomybė dažnai prasideda nuo emocinio įsikibimo – kai tavo nuotaika, savivertė ir gebėjimas būti tarp žmonių tampa priklausomi nuo tabletės. O tada prasideda procesas: „dar kartą“, „šįkart mažiau“, „ tik šį savaitgalį – paskutinį“.
Bet MDMA nesidomi tavo pažadais. Kuo dažniau vartoji – tuo mažiau jauti. Atsiranda tolerancija: reikia daugiau, kad pajustum tą patį. O tada ateina perdegimas – kai nebedžiugina nei muzika, nei prisilietimas, nei artumas. Tik tuštuma.
Kai poveikis praeina – nelieka nieko stebuklingo. Lieka kūnas, kuriam reikia atsigauti. Smegenys – išsekusios kaip perdegusi lemputė. Ir vidus, kuriame nebėra nei euforijos, nei meilės. Tik šaltis.
Kitą dieną požymiai atrodo „normalūs“: nuovargis, migla, nerimas. Bet tai ne „per ilgas vakarėlis“. Tai – neurocheminis bankrotas. Serotonino rezervai iššvaistyti. Smegenys dar neatsigavo.
Kartais tai trunka kelias valandas. Kartais – kelias dienas. O kai kuriems – užstringa ilgam. Depresiniai epizodai, atminties spragos, miego sutrikimai. Žmonės sako, kad nebejaučia to, kas anksčiau džiugino – gamtos, muzikos, artumo. Viskas tampa pilku fonu.
Yra ir fizinės pasekmės – padidėjęs kraujospūdis, kepenų ir širdies apkrova, nusilpusi imuninė sistema. Kai kuriais atvejais – ilgalaikis smegenų pažeidimas, paliečiantis emocinį stabilumą. Ne kiekvienam, bet niekas nežino, kada tai pataikys į jį ar ją.
Skaudžiausia tai, kad žmogus dažnai nesusieja šių pokyčių su MDMA. Atrodo, kad „gyvenimas sunkus“, „dingo motyvacija“, „su manimi kažkas ne taip“. Prasideda medikamentai, bandymai tvarkytis. Bet niekas iš artimųjų, draugų ar net gydytojų neužduoda vieno esminio klausimo:
o kas, jei tavo džiaugsmo receptoriai tiesiog perdegė?
MDMA nenužudo iš karto. Ji tiesiog ištrina pojūčių ryškumą. Ji nepadaro gyvenimo blogu – ji padaro jį nejautriu. O kai džiaugsmas tampa retenybe, prasideda ieškojimai. Noras vėl kažką pajusti. Ir dažniausiai – vėl tuo pačiu keliu.
Nuotrauka sukurta šviečiamaisiais tikslais.
MDMA viską padaro ryškiau. Bet kai kurios spalvos – apgaulingos.
Kaina
MDMA nėra brangus. Chemiškai – tai pigus sintetinis junginys, kurio gamyba kainuoja centus. Lietuvoje tabletė gatvėje – 6–12 eurų. Europoje vidutinė kaina svyruoja apie 7 eurus už tabletę. Bet kai ji atsiduria delne, tai jau seniai nebe apie pinigus. Mokama ne už medžiagą. Mokama už pažadą, kurio niekas neištesės.
Pažadą, kad bus geriau. Kad tą vakarą kažkas pasikeis – gal susitvarkys galva, gal vėl pajusi, kad gyveni, gal vėl bus taip, kaip buvo anksčiau. Ir kai nori tik vieno – kad liautųsi vidinė tuštuma – tada nesvarbu, kiek kainuoja. Tada dešimt eurų atrodo kaip bilietas į šviesą, nors tai – tiesus kelias žemyn.
Platintojas tai žino. Todėl jis neparduoda tau MDMA – jis parduoda iliuziją. Ramybę, kad tu vis dar viską valdai. Kad „čia tik šventei“, kad „tu ne toks kaip kiti“. O iš tiesų jis žino – jei šiandien pirkai, rytoj vėl pirksi. Ir mokėsi ne tik pinigais.
Jie kalba apie „grynumą“, „kokybę“, „naują siuntą“. Bet iš tikrųjų tiesiog perpakuoja tą pačią dulkių krūvą, kur patys nežino, kas viduj. Ir net jei žinotų – jiems nesvarbu. Jie tau parduoda šią akimirką – kol dar nesusimąstei, kiek tai kainuos.
Dauguma jų net nežino, ką tau parduoda. Bet pozuoja lyg farmacininkai su diplomu. Iš tikrųjų jie – tiesiog tarpiniai kabeliai tarp Azijos laboratorijos ir tavo centrinės nervų sistemos. Ir kabelis nesirūpina, kas sudegs gale.
Juk negalima pasakyti, ar mokama už kokybę, ar už tai, koks paveiksliukas išspaustas ant tabletės. Kas pasakė, kad „supermenas“ veikia geriau nei „bitcoinas“? Kad „versace“ labiau „taško“ nei „red bull“? Niekas. Bet vis tiek renkamasi, tikintis, kad šį kartą pasiseks. Vieni prisimena „geltonus smailus“, kiti sako, kad niekas taip neveikė kaip „mėlyna kregždutė“. Bet tai – tik tikėjimas. O realybėje turinys tabletėje gali būti bet koks – nuo sintetinės šiukšlės iki medžiagos, kuri pažeis nervų sistemą visam gyvenimui.
O iš tikrųjų – niekada negalima žinoti. Nes skirtingas efektas priklauso ne tik nuo pačios tabletės. Priklauso nuo to, ar miegota, ar valgyta, ar gerta, kokioje būsenoje organizmas, kiek metų, kokia nervų sistema, kiek kartų jau bandyta.
Tai ne vaistas su instrukcija. Tai rusiška ruletė, tik vietoj pistoleto – tabletė su šypsenėlės paveikslėliu.
Tabletė pigesnė nei pica, bet kainuoja daugiau nei nervų sistema.
Ji nedaro skylės kišenėje – ji daro skylę viduje.
Skaičiuok kaip nori – reali kaina ne eurais.
Ji skaičiuojama pojūčiais, kuriuos prarasi.
Iš praktikos
Dirbdamas su žmonėmis, nesu sutikęs nė vieno, kuris būtų priklausomas vien tik nuo MDMA. Net interneto forumuose beveik niekas nerašo, kad tai būtų jų pagrindinė problema. Ir aš pats, būdamas jaunesnis, esu bandęs – bet tai nebuvo kažkas, prie ko grįžčiau vėl ir vėl.
Būtent todėl ši medžiaga pavojinga – ne todėl, kad iškart sužlugdo, o todėl, kad atrodo nekalta. Atrodo, kad čia – meilė, ryšys, šiluma. Kad nieko blogo. Kad „tik tabletė“, „tik kartais“. Bet tas „tik“ dažnai tampa durimis į visai kitą pasaulį.
MDMA retai būna vienintelė. Ji dažnai yra pradžia – įpročio, modelio, nuosmukio. Nuo jos viskas atrodo šviesu – pirmos patirtys intensyvios, stiprios, su emociniu ryšiu. Bet laikui bėgant poveikis silpnėja. MDMA nebeužtenka. Prasideda bandymai ją maišyti su kitomis medžiagomis – kad vėl būtų taip, kaip pirmą kartą. Bet taip daugiau nebūna.
Tik problema ta, kad pradžioje niekas to nelaiko problema.